Sveikos. Santykiuose praleidau 15 metų, išsiskyriau, po skyrybų praėjo dveji metai. Pastebiu, jog man sunku save mylėti, lyg būčiau kažkokia nepilna, lyg ir norisi ryšio, artumo su kitais žmonėmis, bet nuo tikrojo intymumo (plačiąja prasme) bėgu, neprisileidžiu žmonių. Santykiuose (iš 15 metų 9 m. - santuokoje) patyriau psichologinį, ekonominį smurtą, buvo ir fizinio bei seksualinio smurto. Augau disfunkcinėje šeimoje, toksiškas tėvas, prisitaikanti motina. Viena auginu du vaikus. Sergu valgymo sutrikimu, lankau psichoterapiją, dirbu, tad kaip ir neužsidarau tarp keturių sienų, bet ta tokia apatija, nuolatinis nuovargis, prislėgta nuotaika tikrai apsunkina kasdienybę. Atrodo, jog lengviau atsikvėpsiu kai vaikai paaugs ir galėsiu turėti laiko sau, nes dabar aš nuolat su jais, išskyrus kelis savaitgalius pas mėnesį, kai jie pas vyrą, čia geriausiu atveju. Kaip pamilti save, išdrįsti į save pačią atsigręžti? Nes jaučiuosi kažkokia tuščia, bevertė, kai gyvenimas susideda iš miego, darbo, vaikų priežiūros ir auklėjimo, ir tiek. Lyg koks panaudotas daiktas. Gal kuriai nors taip buvo, kas padėjo, kaip kapstėtės? Kartais norisi ir vienur, ir kitur nueiti, bent į žmones išeiti, bet tai finansiškai kainuoja, tai turiu eiti su vaikais, tad dažniausiai neinu niekur. Jaučiuosi ir vėl duobėje.
