Kaip ištveriate vienišus savaitgalius? Dažniausiai aš palūžtu savaitgalį... Mano tvirtybė kaupta per visą savaitę kažkur išgaruoja.. Nėra jėgų niekam...
Savaitgalis
Glorija Dienas reikia pripildyti veiklomis, žmonėmis, užsiėmimais. Pasiimkite šitą laiką sau - eikite į muziejus, spektaklius, filmus, parodas. Labiausiai padeda nebūti vienai - susitikite su seniai pamirštais draugais, kursiokais, giminaičiais. Jei laiko turite daugiau, galima pagalvoti ir apie savanoriavimą. Priklausomai nuo to, kas patinka, galima skirti savo laiką vaikams, apleistiems seneliams, ligoniams, įsirašyti į savanorius Sidabrinėje linijoje, kitose pagalbos linijose. Susikurti sau veiklų, rasti bendruomenę ir žmones, su kuriais būtų lengviau dienas skaičiuoti. Iš pradžių gali nieko nesinorėti, labai sunkiai sektis, bet svarbiausia - nebūti vienai. Pripildyti savo dienas žmonių. Gal patinka koks nors sportas, joga, rankdarbiai? Ieškokite, kas ir kur tuo užsiima ir prisijunkite. Pamažu atsiras ne tik nauji pomėgiai, bet ir naujų žmonių ratas, kuris padės dienas stumti ir pripildys prasmės. O kas čia žino, gal nauji vėjai atneš ir nuostabų naują gyvenimą 
Patys sunkiausi būna pirmi žingsniai. Vėliau su kasdiena viskas eina lengvyn ir lengvyn. Pamatysite - šviesa sugrįš.
Ačiū, suprantu tai, tik kol kas dar nepajėgi esu.. Buvau tiek priklausoma, kiek dabar jaučiuosi vieniša.
Kažkaip visi aplinkiniai šeimose.. Gal todėl ir nesinori, tiesiog skaudu. Jaučiuosi prielipas.
Turi viskas susitvarkyt. Tikiu tuo. Tik matyt reikia daugiau laiko.
Glorija Tikrai reikia daugiau laiko. Blogas dienas kartais reikia tiesiog iškęsti. Man vienišumo jausmas irgi labai pažįstamas. Aš tokiais momentais (o ypač kai imdavaus ilgėtis gerų momentų) primindavau sau, kad geriau būti vienai dabar negu jaustis vienišai santykiuose. Kartais tai suveikdavo. Kartais ne. Bet kas padeda, kad iš prigimties esu katė ir nieko prieš leisti laiką viena. Pavyzdžiui pasikviesti save į pasimatymą ir viena nueiti į kiną. Ar į kavinę su knyga. Ar pereiti per senamiestį. Aišku, čia priklauso dar nuo to, kokiam mieste gyvenat ir ar tai yra įmanoma Dar man sportas labai padėdavo. Išsikrauni fiziškai ir iškart nuotaika geresnė
Ar buvo dalykų, kuriuos norėdavai daryti būdama santykiuose, bet jų daryti negalėjai? Dabar galima atkapstyti užmirštus pomėgius.
Bela bėda ta, kad dar vis santykiuose ir nesimato prošvaisčių greitu laiku tai pakeisti. Kai gyveni po vienu stogu ir turi matyti kaip tavo buvęs žmogus, su kuriuo pradėjai beveik nuo nulio, mėgaujasi gyvenimu, yra sunku. Šiai dienai mūsų materialinės galimybes labai skirtingos, o pinigai, kaip žinia, suteikia laisvę..
Glorija ahhhhh tada labai labai suprantu, kaip yra sunku. 
Kol dar buvau santykiuose mano situacija buvo šiek tiek kita. Nes privalėjau su juo ir dar kitais žmonėm, susijusiais su mumis, leisti savaitgalius. O aš tiesiog svajojau turėti galimybę nedaryti nieko, tik gulėti lovoj ir išsimiegoti nieko netrukdomai ir naktį nesiaiškinant santykių.
Glorija jei vis dar gyvenate kartu, vis tiek labai raginu kuo daugiau bendrauti su žmonėmis iš išorės ir dalintis su jais apie tai, su kuo susiduriate, ką patiriate, kaip jaučiatės. Tai gali padėti dėl dviejų dalykų - viena vertus, pasakodama ir dalindamsi jūs sau pačiai įvardinsite kas su jumis vyksta bei taip valysitės savo žaizdas, kita vertus, jūsų aplinkos žmonės (net jei jie visi ir yra savo šeimose ir turi savo rūpesčių) žinos, su kuo susiduriate, supras, kas per žmogus yra prieš jus smurtavęs/smaurtaujantis asmuo ir reikalui esant galės jums padėti. O ir šiaip, kuo daugiau žmonių bus jūsų gyvenime, tuo lengviau eis jūsų dienos ir gijimo procesas.
Kažkada ir aš galvojau, kad viskas savaime susitvarkys, bet deja, kol pati nepradėjau savimi rūpintis, niekas savaime nevyko. Tuo metu kai maniau, jog nuvažiuos stogas pasiskambinau draugei pasikviečiau kavos čia ir dabar. Tai buvo mano kelionės pradžia keičiant savo gyvenimą. Aš mielai Jums palaikyčiau kompaniją jei tik norėtumėt pabendrauti. Dažnai taip jaučiuosi ir pati, tad savo gyvenimą pildau viskuo: praktikomis moterimis, meditacijomis, sportu, savanoryste hospise, tiesa dar turiu ir senstančius tėvus, kuriems stengiuosi praskaidrinti kasdienybę, žodžiu veiklos prisigalvoju į valias. Tai padeda atitrūkti nuo galvojimo apie problemas. Mano vyras daug dirba, o ir bendrų pomėgių neturim arba nerandu, ir mūsų laisvalaikio leidimo būdai neatitinka, kartai tiesiog reikia atstumo, tad ieškausi sau patinkančių veiklų.
nekenciu sito gyvenimo kaip ir pati saves viskas uzknyso .. o kaip jus ziuryt i tai kad tevas i savo dukra atsisukes smaukitus?
paulina Bet tai jau iškrypimas, seksualinė prievarta, o ne psichologinis smurtas. Jums reikalingi tikri įrodymai, ir skubi pagalba. Ar sakėtės apie tai soc darbuotojoms policijai? Smaukytis prie dukros nėra normalu, net jei jums tai sako pats smaukytojas (tėvas jūsų?), jis yra nesveikas žmogus, jam pačiam reikia pagalbos.
vika as jau niekam nieko nenoriu sakyt nes nera kaip ir niekas netiki
paulina Gera buvo pasikalbėti, esi jauna žavi mergina, turinti norų ir tikslų, svarbu jų siekti, nors ir mažais žingsneliais bei neprarasti tikėjimo, ryžto. Suprantu kaip tau gyvybiškai svarbu ištrūkti iš savo aplinkos, tačiau kogero bus reikalinga ir neįgaliųjų integracijos į socialinį gyvenimą pagalba. Gal šio portalo moderatorės žino kaip gauti realią pagalbą ir užtarimą, kai esi neįgali ir net fiziškai negali niekur išeiti nebent atsirastų vieta neįgaliųjų globos namuose. Blogiausia tai, kad ateinantys soc. darbuotojai bando įtikinti tave, kad tai normalu ir visi taip gyvena, bet tu turi savo tiesą ir ji yra teisinga.
vejas cia i mane jis ziuri ir taip dare man 23 m
Glorija nerka, Neringa labai teisingai parase, kad butina uzpildyti savo diena maloniais ir prasmingais uzsiemimais. Ne is karto, bet po truputi atsiras gyvenimo dziaugsmas. Pradekit gal nuo pasivaiksciojimu gamtoje, sporto (jei patinka), nes irodyta, kad maloni fizine veikla skatina endorfinu susidaryma smegenyse. Susitikit su draugais, su bendraminciais. Pagaliau paskaitykit gera knyga, ar gera seriala paziurekit. Svarbiausiam nesedeti namuose gailint saves.
