Net nezinau kaip pavadint sia tema.. Visko tiek daug, kad nezinau nuo ko ir pradet, nes viskas issibarste visiskai. Suvokiau kad esu santykiu ikaite, negaliu issivaduot. Parasyt as pareiskimas, pradetas ikiteisminis, draugui paskirta kardomoji, jis slapstosi nuo policijos, neina I apklausa, o as kvailele vis patikiu kad jis pasikeis ir bendrauju. Jei jis pajaucia kad tolstu, tuoj pat puola izeidinet, kaltint nebutais dalykai, uzsipuola vyrus gatveje neva tai mano meiluziai, nors tai tera praeiviai. Geria, del to kaltina mane, neva per mano isivaizduojamus meiluzius. Atsipraso, bet jei tik graziau pradedu bendraut su juo, po keliu dienu vel puola. Seka, slapta stebejo kelis menesius mano telefono isklotines. Vel gyvenu baimeje, tarsi prievarta bendrauju, nemoku nupasakot sio jausmo. Nieko nebenoriu, regis nusizudyt butu vienintele iseitis,nes paskutiniai metai kosmaras. Jauciu kalte, geda pries artimuosius. Atrodo niekad a tai nesibaigs, kol kuris nors is musu dings, nenoriu sedet uz zmogzudyste, bijau kad neatlaikysiu viena syki. Ir arba as pati, arba ji... Anksciau ir muse ir psichologiskai smurtavo, kaip nieko nesugebu, kaip atrodau, varydavo is namu nes teko pas ji pagyvent, vadindavo save mano seimininku. Veliau sedo, grizo pasikeites, keliem menesiam ir vel pradejo gert. Kodel jis taip elgiasi nesuvokiu... Nepaleidzia bet geria krauja...
