Katik perskaiciau straipsni, kuriame rasome, kad yra organizaciju, padedanciu susirasti moterims, patyrusioms emocini smurta, darba... Jauciu, kad nesugebejimas susirasti darbo, man yra didziausia kliutis, neleidusi man iseiti is seimynines situacijos, kurioje ilga laika keliau egzistencinius klausimus... Mano ir vyro santykiai labai suprastejojau pries daugeli metu...mes esame dabar 10 metu drauge... buvo laikotarpis, keliu metai atgal, kai as dar meginau pasikliauti dvasiniais dalykai, meginau kalbinti eiti kartu pas dvasinius vadovus... uzsiimti kazkokia veikla...kartu skaityti...kad tik vel atrastume rysi...bet daugelio meginimu...tiesiog pasidaviau...pasidaviau, nes nejauciau, kad tai mano vyrui svarbu... jauciau, kad jam svarbi budavau tik kai jausvadausi pasitikinti savimi...kai buvau dar jaunute, netekejusi... kai su enuziazu siekiau savo svajoniu...kai buvau nepriklausoma... bet tik kai patyriau gyvenime luzus...kai man atsirado sunkus momentai, o tai prasidejo, tada kai susilaukiau pirmagimio, del visu nesekmiu buvo kaltinami mano sprendimai...jie palydimi tokiom, tarsi, nekaltom frazem "as tau sakiau". Arba tiesiog paniekos ir nusivylimo zvilgsniais... kai pradejau jausti, kad sunkiausiais momentais as ne tik neturiu kam pasiguosti, pasipasakoti, o dar ir tureti bijoti islikti neisjuokta, supratau, kad kas siejo mus...turbut toli grazu kad ne meile... man pradejo atrodyti, kad jam buvau reikalinga kaip kazkoks grazus, kol grazus, kaklaraistis... ir kai jau jis nebepuosia, geriau jo nereikia... tai suvokdama, labai del to pergyvenau... daug verkiau, net maldavau mane palikti... o pati nesugebejau ieiti is santykiu, nes niekaip nepavyksta susirasti darbo... mes kraustemes is JAV, i JK, paskui i Lietuva... mano vyras turi aukstas pareigas...o po savo magistro studiju taip ir nesusiradau nieko rimto, apart trumapalaikiu darbu...grizus i Lietuva... po ilgo nedarbo pertraukos... be kazkokiu pazinciu, niekaip nesugejau rasti darbo... O salia to, daugiau nei kokia puse moteru kuriu sutikau, su manim elgesi lyg su mazu vaiku... jei prasitari, kad sunku...iskart puola kaltinti "tai ka galvoji, tai materializuosis..." arba, kitos su gailesciu ziuri, ir sako eik pas psichologa... lyg tik nuejus pasikalbeti issispres mano problemos... atsirado ir mano tarpe tokiu, kurios is pradziu gal net pastebejo, kaip su manim mano vyras elgiasi, ir tarsi norejo man padeti.. bet kadangi nieko tiesiogiai nesakiau... nieko apie vyra tiesiogiai nepasakojau... jis vis gi mano vaiku tevas...mes turim bendrus draugus....as noriu, kad visi galetume islikti orus..ir net issiskyre, uzsigyde zaizdas...galetume vienas kitam paziureti i akis be pagiezos... jei as negaliu is sios situacijos islipti oriai...or leisti tai padaryti savo vaiku tevui... as niekame nematau prasmes... po tiek metu, as suprantu, jei mano vyras manyje mato tik daikta... galbut priemone susilaukti vaiku...galbut kaip trofeju, kurio malonu pasirodyti draugams kai jis grazus... bet jis taip elgiasi kaip sugeba...kaip sugeba suvokti, kas yra moteris...jsi neturejo labai gero pavyzdzio... Jo tetis su jo mama, manau, dar blogiau elgesi nei jis su manimi...man taip atrodo...nes jo mama sirgo klinikine depresija nuo mano vyro paauglystes... po to, kai grizusi i Lietuva, ja pamaciau, ir pradejau stebeti kaip jis bendrauja su ja...suvokiau, kad jei depresija, ne siaip sau... po keleto mano bandymu isiterpti, ir apginti vyro mama...as uzsitraukiau savo uosvio nemalone... ir net vyro sesers... jauciu, kad tiek mano vyras, tiek vyro sese uzaugo gedydamiesi mamos...jie net sugebejo itiketi, kad tai ju mama cia kazkokia ne tokia... jei savo vyrui bandydavau argumentuoti, kad mama matesi, jog buvo geros sirdies, o jo tetis jai nebuvo pakantus...isgirsdavau tokius automatiskus atmetimus, kaip "tu daug ko nezinai..." jis uzsimines yra kaip mama jiems neleisdavo miegoti, isijungdavo sviesa, ir taip protestuodavo... ar triuksmaudavo... zinoma tai ne malonu... bet man buvo akivaizdu, kad jis nesuvoke, kaip jo mama jautesi desperatiskai, jei jai reikejo taip protestuoti, kad ja kazkas isgirst, i ja atkreiptu demesi... kaip pvz. pasakysiu keliu dienu senumo vaikiska situacija savo namuose... mano sunus paime dazu tubele, kuri kazkokiu, man nezinomu, budu atsirado ant musu pietu stalo, ir pradejo ja kirpti. As isigandus, kad tuoj bus sugadinti daznai, greit paimiau ja is jo ranku, ir nustebusi paklausiau jo "Kodel taip darai?" O mano vyras ramiu balsu, tarsi man priekaistaudamas "Vietoj padeta" = pakomentavo... viduje man taip viskas uzvire, ne del tos tubeles, bet del to, kad i mano isgasti, susijaudinima, jis ne tik sureagavo is manes pasijuokdamas, bet dar ir mano sunaus akivaizdavo pasirode, lyg jis gintu ji, o as esu tiesiog blogas zmogus... mano vyras, apskritai, rupinasi tik mano vaiku, akademiniais pasiekimas...kaip ir jo tevas... apie elgiasi niekada nekalbame... man ypac una skaudu, kai mano sunus stebi nepagarbu, pasaipu elgiasi, ir pradeda panasiai elgtis su manim...mano vyas tokiose situacijas tiesiog ignoruoja... ir man atrodo, kad mano sunus uzaugs tokie kaip ir jis... jie gedysis manes...jie manys, kad tai problema tk manyje... nes jis islaiko seima financiskai... o as jau nebesugebu zvelgti i zmones kaip anksicau...as nebegaliu jiems kaip anksciau pasakyti savo svajoniu... as, tarsi, girdziu, kad mano vyras, kazkur man uz nugaros mane neigia...is manes juokiasi... viena musu bendra drauge is manes yra net pasijuokusi, sakydama, kad as pamirsau, kad turiu intelekta... tarsi noredama pasakyti, kad ji turiu...bet kad nesugebu, juo pasinaudoti, ir islipti is sios situacijos...tarsi tai mano kalte... mano kalte, kad niekas nenori mane priimti i darba..neatraso i mano dauguma paraisku...kad neturiu daug pazistamu...ir nemoku lietuviskais budais susirasti darbo... as istieg pradedu itiketi, kad as nesugebesiu sioje salyje gyventi... mano vyras pareiske, nori skirtis, ir as sutkau... zinau, kad kitaip ir negali buti... bet kaip gyventi toliau, as nezinau... pas savo mama, sugrizti negaliu... ji is tu zmoniu, kuriai vyras - jeigu negeria, sugrizta i namu, aprupina seima, yra tai ko reikia... mano vyras visiska priesingybe mano tetciui... mano tetis buvo megejas isgerti... bet as tikiu, kad ne tiek kad jis to noredavo, bet del to, kad jis buvo labai geros sirdies, ir jam zmones nuolat statydavo uz jo nemokamas paslaugas, kazka sutaisyti... mano mama, zinoma, tai laike blogiausia blogybe, ir ji visa gyvenima gedyjo del to... nors mano dienos su tetciu...vaikysteje, zinoma, kai jis negerdavo (kas buvo daug daugiau nei atvirksciai), buvo patcios graziausios. Mums net tiesiog tyloje budavo tai gera. Mes vienas kita jautem be zodziu. Kai jis budavo namie, pajusdavau ramybe... O mano mama, man primena, mano dabartini vyra, kuris taip stengiasi del pavirsutiniu dalyku - kad butu pinigu, kad visi galvotu, koks jis tobulas, ir del to, turi jega to isreikalauti is savo partnerio... nesuvokdamas, kad zeizdamas savo partneri, tu i jokia tobulybe nenukeliausi... nezinau, ar vertejo tiek issipasakoti... as tikrai suvokiu, kad mes visi zmones... as negaliu visiskai smerkti, ar pykti ant kazko... suprantu, kad net skaudinantys kitus zmones, taip daro ne is geros savijautos apie save... as suvokiu paprasciausia dalyka, kad jei sugebeciau surasti darba, ir nepriklausyti nuo zmoniu, kurie savo zodziais aptemdo man prota, tai butu iseitis visiems... galimybe pradeti gyevnti is naujo nesuvedinejant saskaitu... as tikiu, kad kiekvienas praradimas kazko ismoko... o kerstas, saskaitu suvedinejimas, tik sugrizta atgal...tuolab, kad ir kaip tikiu, kad su manim buta neteisingai, negarbingai ir kt. elgiamasi, as ir gi puldavau i emocijas, pasakiau ir padariau dalyku, del kuriu jauciu didele geda... del kuriu, galiu kalinti tik save, kad nesugebejau per tiek laiko islipti is situacijos, kuri mane daug kartu nuvede ir i nevilti, ir i isterija... tame esu taip ilgai... kad pries naujus metus, buvau sugalvojusi, kad darysiu viska ka tik galiu, kad tik susirasciau darba...iki nauju metu...ir jei vis del to nepavyks... as suprasiu tai kaip zenkla, kad sis pasaulis - ne man... ir susiradau darba! jame isbuvau nuostabius tris ibandymo menesius.... tris dienas iki jo pabaigos buvau paleista... pasikeite mano tiesiogine bose... ir ji labai prie manes kabinejosi...atrode, kad jai tarsi kazko is sono nepatikau...ji buvo jaunesne uz mane...daug grazesne... jauciausi, lyg nebuciau jai faina draugele... tiesiog jei esate kada jaute zvilgsni is zmogaus, kuris ziuri i tave, ir galvoja, - kokia tu nuobodi... ir sunkiai sekesi man jai itikti...nesiriso musu kalba...nesijaute nuosirdumo... nusprendziau as pakalbeti nuosirdziai... vis dar tikiu, kad tai geriausias budas spresti problemas... taciau po mano nuosirdaus pokalbio...ta pati vakara, man buvo pasakyta, kad nebereikia man laukti patirties pabaigos...kad galiu iseiti tandien... apsiverkiau...antra karta... pirma karta po dvieju savaitciu... nes viena kolege, kaskart ka pasiulydavau, mane pertraukdavo su "but"... neatlaikiau tos konkurencines itampos, ir asaros tiesiog pradejo teketi... kai iseidama pradejau pirma karta kalbeti apie tai kaip jauciausi... mano vadove tik pasijuoke... "jo, apsiverkei antra diena..." nors tai buvo antra savaite... as suvokiau, kad budama tokioj busenoj, vargu ar sugebesiu ramiai zaisti zaidimus, kuriuos megsta zaisti kai kurie zmones... lietuva vis gi is tu saliu, kur jautrumas, asaros, suvokiamos ne kaip stiprybe, aukstesnis empatijos lygmuo, bet kaip silpnybe. Lietuvoje, net nezinau ar yra organizaciju, kuriuos ne tik leistu, bet ir informuotu, jog darbuotojai turi teise pasiimti iseigines kai patiria psichologini skausma... Tai gi...pasirasiau skirybu dokumentus viena diena, o praradau isigelbejima zadejusi darba sekancia... dar net nepasakiau vyrui... tik keletai draugiui...bijau kur musu pokalbis nuves... nes dabar jau tuoj turesime galvoti apie kraustymusis...o as net neturiu kaip apsimoketi savo islaidu... ka jau kalbeti apie rupesti suneliu... bijau, net pagalvoti, ka jis man pasakys...kup mane palaikys...ar pavadins...bijau dar labiau paluzti..nors kartais atrodo, kad jam kazkas kazka pasake..nes karta jau spejo duoti uzuomina, kad is jo tai daugiau niekada negausiu pinigu... nors keistai man tai nuskambejo...nes atrode, kad zinojo, jog "dirbu"... galvoju tik kaip susirasti darba...kuris netaptu dar vienu smugiu, nuo kurio tik dar sunkiau atsities... gal galite patarti?
