Buvo laikas kai slepiau, nepasakojau, nes buvo geda, taciau jutau kad is proto kraustausi, kad nebesuprantu kas tiesa o kas melas, galvojau kad tikrai pati esu kalta del visko ar issigalvoju problemas kur ju nera....
Paskui jau nebeatlaikiau, ir pradejau pasakoti, pasipasakojus buvo lengviau ir paciai atsiminti ivykius nes zinodavau kad kazkam pasakiau, netaip lengva buvo manipuliuoti iskraipant faktus, maziau kreipdavau demesio i melagystes vyro, nes zinojau kad yra kazkoks liudininkas girdejes istorijas is mano puses ir jas prisiminiau tiksliau.
Tiesiog kai nutikdavo koks nors skaudus ir pagal mane neteisingas ivykis, papasakodavau ta istorija kam nors is draugu ar giminiu, kaip viskas ivyko ir leisdavau savo aplinkos zmonems susidaryti patiems nuomone apie ivykius ir situacija ir apie ta zmogu, ar jis gerai padare ar ne (kaip sakant, nesmeisdavau)...net is tikro kiti padedavo man isanalizuoti pagal narcicizmo teorija, kodel taip ivyko, kas is tikro kaltas, kas pradejo konflikta ir kas vilkina ir specialiai nesprendzia (dazniausiai budavo vyras, prisigalvodavo tolimesniu argumentu kad uztesti ginca,vietoj to kad graziai ir tvarkingai isspresti, atrasdavo nauju problemu ginco eigoje). nesakydavau, kad pvz 'ai jis meluoja', arba 'specialiai veluoja ir gadina mano dienotvarke', o tiesiog nupasakadovau kaip ivyko, be jokio negrazaus zodzio pries ji, 'o buvo taip...'. Aisku yra buve atveju, kai pasakydavau draugams, jis mane vadina 'kale' ar pns, nes cia jau niekaip nepakeisi tos istorijos, ir aisku visi supranta kad toks elgesys nera priimtinas. aisku, tokie dalykai labai ji pykino, negaledavo pakesti kad kazkas apie ji turi nekokia nuomone (nes jis gi pats geriausias ir gerbiamiausias...).
Nebijokit svetimu reakcijos, smurtas seimoje labai daznas reiskinys, tikrai atradau nemazai zmoniu kurie su tuo patys yra susidure kazkada gyvenime, ar kazka pazista kas isgyvena panasius dalykus, vien nuo to pasidare man lengviau pamenu, kad nesu viena ir tikrai nesikraustau is proto (ko mano vyras ir sieke ir jam tiko mano tokia pozicija). o mano draugai palaike ir pasake, skambink ir kreipkis jei reikes kokios pagalbos, arba dave kazkokii patarimu is savo perspektyvos, kai kurie tikrai buvo naudingi.
kuo daugiau tylesit ir dangstysit tokius poelgius, tuo didesne bus vyro jega ir kuo ji didesne, tuo didesne jusu baime. Aisku, gali kersyti, bet to patiriamo skausmo nesumazinsit koks jis jau yra. Kai zmogus pats savy yra nelaimingas, jusu poelgiai jo nepadarys laimingesnio, kaltinimai bus del bet kokiu priezasciu (kaip sakant noredamas isknis bet koki sh del ko yra nepatenkintas), ir sitoj situacijoj svarbiausia man buvo mano pacios psichine sveikata, kalbejimas su kitais zmonemis man padejo atsistoti ant koju ir susivokti kas vyksta, o kaip tai paveike mano vyra - ne mano reikalas (arba - nereikejo manes vadinti kale, jeigu nepatinka kad kiti zmones taves dabar delto nemegsta, o kitais zodziais, as delto nekalta, kaltas jis pats ir jo neadekvatus poelgiai).
Savo tiesa reikia ginti. Aisku, mano aplinkoje irgi yra zmoniu, kurie ji garbina, mano kad jis labai fainas, tai su jais as maziau stengiuosi sneketi apie ji, nes nenoriu gauti atsakymu kurie mane paveikia neigiamai, nes man reikalinga stiprybe, todel sia tema palieku zmonems, kurie mane palaiko ir supranta mano skausma.
