Sveikos,
net nežinau, kaip nusakyt situaciją. Gyvename kartu 20 metų, turime nemažai vaikų. Nesu nuo jo priklausoma finansiškai, tai jis priklausomas nuo manęs. Verčia mylėtis, pyksta, kad nelabai noriu, tada žemina tyčia liesdamas, kaip prašau nedaryti. Kartą lovoje yra supykęs nestipriai sudavęs, nežinau, ar smurtas, bet sadizmas tai tikrai. Mano, kad tai aš emociškai smurtaudavau nuo pat gyvenimo kartu pradžios versdama uždirbti pinigus ir priekaištaudama ar anksčiau sakydama, kad skirsiuosi, neva ekonomiškai smurtauju prašydama nešvaistyti nebūtiniems dalykams pinigų, kurių trūksta. Kontroliuodavo, manipuliuodavo, šantažuodavo, sekdavo per mobilią programėlę, skaitydavo laiškus, dabar aiškina, kad tai darau aš, jei paklausiu, kur išeina. Sako, kad už visa tai taip elgiasi su manimi: baudžia mažai padėdamas namie, griaudamas planus. Šiuo metu gyvena beveik kaip viešbuty, padeda minimaliai. Vienai beveik neįmanoma bus auginti vaikus, ramybės irgi nebus. Tikiuosi kažkaip gyventi kartu toliau, kaip jums atrodo? Negi neįmanoma susitarti? Kaip reikia kalbėti su juo? Sako, kad jei būčiau švelni, dėkinga, vertinanti, tai taip nesielgtų. Pasakau ačiū, bet netrykštu džiaugsmu po nuoskaudų ir milijono dalykų, atsakomybės už kuriuos jis su manim nesidalina.
