Sveiki. Kuriu šią savo temą jau 2-ą syk, nes pirmas neužsikrovė ir neišsisaugojo, o buvau prirašiusi ištiesų daug..
Nuo kokios savo gyvenimo dalies pradėti net nežinau, nes mano gyvenimas buvo spalvingas o tapo juodai baltu. Dabar jaučiu jog išgyvenu krizę, esu depresinės būsenos, niekur nenoriu eit, nenoriu bendraut, viskas kliūna, nesiseka. Esu praradusi savivertę ir motyvaciją eiti dirbti. Nemyliu savęs, nesistengiu kažką keisti, esu priklausoma nuo vyro. Bet taip buvo ne visada.
Po pirmos santuokos iširimo (7m draugystės ir 5 m santuokos), aš galėjau giliau kvėpuot, būt nepriklausoma ir nežeminama (nemušama-buvęs vyras buvo smutautojas tiek fizinį tiek psichologinį smurtą patyriau ir mažametis vaikas irgi). Po skyrybų praėjus 1m. susipažinau su dabartiniu savo vyru (2m draugystės 5-i m santuokos). Po dar 1m įsirengėme sau namus ir pradėjome kartu gyvent, dar po 1.susituokėme ir susilaukėme bendro sūnaus. O manajį sūnų iš 1santuokos jis įsivaikino. Vat tada kai jis tapo 2-ju vaikų tėvu viskas apsivertė aukštyn kojom. Kadangi nėštumas buvo sunkus išėjau iš darbo ir jau 4-ius metus nedirbu, esu namų šeimininkė, prižiūriu mažąjį sūnų ( kadangi daug serga ir nėra kur jo palikti, negaliu eit dirbt. Mano tėvai dar dirbantys, o vyro tėvai prieš vaikų žiūrėjimą ir nesutinka jų pažiūrėt,auklę samdyt per brangu).
Santykiai su vyru įtempti, kas kart vis baramės, jis rėkia ant manęs, net kalbėt nepakeltu tonu nemoka. Nuolat mane žemina, vaikai tą girdi, mano nuomonė jam nesvarbi, yra tik jo. Kol jis mus išlaiko turim besąlygiškai jam paklust ir daryt kaip jis nori. Meilės jam nejaučiu ir tokių dalykų kaip apsikabinimai, pasibučiavimai ar pan.tarp mūsų neegzistuoja, jam tai nepriimtina, ne kart yra minėjąs kad nemyli manęs ir tai tik prisirišimas ir bendra buitis. Aš net mylėtis su juo nenoriu, man tai daugiau pareiga nei palaima.
Jam tai antra santuoka irgi, iš pirmos vaikų neturi.
Namuose nuolat tvyro įtampa, vyresnį sūnų baudžia dažnai už nesimokymą, rėkia, atima daiktus, niekur neleidžia. Mažiukui yra nuolankesnis. Aš jo akimis nieko neveikiu tik sedžiu namuose, nors visada namai sutvarkyti, valgyt paruošta, vaikai sužiūrėti ir t.t. Į kirpyklas ar grožio salonus neinu, nesidažau (nes kam to reik veltui pinigus leist kosmetikai ir be špakliaus jam aš graži). Prieš kažkur išvažiuodama beveik kaskart turiu jį informuot. Kontrolė nuolatinė, tiesa tik kur pinigus leidžiu savus (gaunu šiek tiek pinigėlių)neklausia ir šito nekontroliuoja, jei reik pinigų visada duoda.
Gal aš per daug iš jo noriu, ar man nuėjus dirbti kažkas pasikeistų? Ar despotai nesikeičia..mąstau jau vis dažniau ir dažniau apie skyrybas ( ar nesu savanaudė, kad noriu jog vaikai augtų be tėvo?), bet jis gyvena mano namuose ir jį išvaryti neapiverčia liežuvis nes viską čia įrengėme drauge..
