Sveiki. Rašau, apimta nevilties.. taip taip, kaip ir daugelis moterų, kurios patiria tokius jausmus, kaip neviltis, išsekimas, apatija.. atrodo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, ir ne tik dėl "fake" pandemijos ir užsidarymo tarp keturių sienų, bet ir dėl nesutarimų ir negalėjimo daugiau gyventi su nemylimu vyru.
Su vyru esame kartu jau septyneri metai, turime du sūnus, vienam 12metų, kitam 4-i. Abiem tai antra santuoka. Abu esam daug gyvenime patyrę ir daug visko matę. Bet čia ne apie tai.
Po antrojo sūnaus gimimo, visa buitis nugulė ant mano pečių, kaip dažniausiai ir būna moterims, nes jos juk "sėdi" namuose, o ne "dirba" kiaurą parą. Aš jokiais būdais nenoriu verkšlenti, skųstis ir t.t. tiesiog kažkuriuo momentu tarp manęs ir vyro viskas nutrūko.. kas mėnesį baramės ir čia skaitosi norma, nes aš bandau nepaklusti tironiškam jo elgesiui, bandau jį ignoruoti, kas jam itin nepatinka. Kivirčai jau tapo mūsų kasdienybė, abu nesikalbame, nes jam patinka "paklusni" žmona, kuri negali nieko pasakyti, nes tai traktuojama kaip priekaištai, kuri turi tyliai tvarkytis, gaminti valgyti ir būti namų šeimininke. "Turi būti"- kolkas bandau sukandusi dantis tokia būti, nes esu nuo jo priklausoma, jis uždirba pinigus ir aprūpina mūsų šeimą. Aš jau 5-i metai nedirbu, nes tai vaiko priežiūra, tai dabar karantinas (čia tik atsišnekinėjimas mano manymu), nes priežastis yra ta kad vyras draudžia man dirbt, motyvuodamas tuo, kad mums nieko netrūksta ir jam patinka kai viskas sutvarkyta ir vaikai sužiūrėti. Jau esu atsisakiusi ne vieno darbo pasiūlymo, vien dėl jo ultimatumų kėlimo, kad vaikų jis nevežios į mokymo įstaigas (nes tai mano ale pareiga), kad jei aš eisiu dirbti, jis mes darbą ir bus su vaikais namuose. Nuolat girdžiu priekaištus dėl automobilių, jis skaito kad viską ką mes turime tai tik jo dėka, kad viskas išsigyta iš jo pinigų..
Jau mano vidinė taurė persipildė galutinai, po savianalizės ir judėjimo link laimės tikslo siekimo sau ir savo vaikams negaliu daugiau pakęsti jo buvimo mano namuose, kasdien vis rengiu skyrybų dokumentus (mintyse dar vis).
Dėl skyrybų jau kalbėjome abu ne kartą, jis sako, kad gyvenam dėl vaikų, nes aš netikus žmona, bet gaili jų, o skirsis tuo atveju jei jam vaikus atiduosi, Nuolat gąsdina, kad turi gerą advokatą (turi jo tėvas) ir kad pateiks visus įrodymus kad man vaikai nerūpi, kad jais nesirūpinu, esu agresyvi (taip esu impulsyvi ir ant vaikų rėkiu, bet tą daro jis itin dažnai irgi). Grasina kad visus daiktus sugadins ir sudaužys. Žodžiu neadekvatus despotinis elgesys.
Viskas čia būtų gerai ir aš eičiau skyrybų keliu nedvejojant, nes turiu tėvų palaikymą, jie man padėtų, aišku su darbu sunku, nes niekaip nepavyksta įsidarbinti (bet čia dar ne baisiausia). Kadangi mes gyvename su tėvais (namas per pusę) tai dalinamės ir bendru šildymo katilu (kūrį kasdien kurt reikia) ir t.t. Bet aišku galima išmokt tą katilą kūrent ne bėda, nes visgi tėtis yra, bet..
Visai ne senai (prieš savaitę) sužinojau kad tėčiui rado vėžį, ir iškart pasaulis ir mano planai apsivertė aukštyn kojomis.. nes visų pirma, gydymui, priežiūrai mama turės skirti savo laiko ir jis negalės daryti darbų, galbūt turės išeit iš darbo, kaip tada? aš išsiskyrusi liksiu be mašinos, be pajamų, be darbo su dviem vaikais..
Taip sunkumai užgrūdina, bet kai jie nutinka staiga, ką tada daryti? Gal kas patarimų duos, būčiau itin dėkinga.
