Agata37 Ar tikrai būtų labai labai sunku? Gal būtų sunku tik iš pradžių? O gal būtų ne taip sunku, kaip kad yra dabar? Nes tavo gyvenimas, kokį apibūdinai dabar, lengvas neatrodo tikrai. Yra baisu imtis pokyčių, ypač, kai santykiai trunka ilgą laiką. Ir ypač kai tokie santykiai išsiurbia pasitikėjimą savimi, dėl ko atrodo, kad viena nesusitvarkysi. Įsivaizduoju, kuo labiau galvoji apie visus sunkumus, kurie bus jį palikus, tuo baisiau darosi. Buvo momentas, kai aš pati galvojau, kad žinau, jog santykiai smurtiniai ir aš nebūsiu laiminga, bet su juo būsiu mažiau nelaiminga negu būdama be jo. Bet paskui atėjo momentas, kai ištvert su juo nebegalėjau. Ir tada ištrūkus buvo labai labai gera.
Bet jei dabar šitas variantas - išeiti kelią siaubą, ar atrodo, kad visko jau yra per daug šiuo metu, turint omeny ir tėčio ligą. Tai nebūtina dabar pat šito daryti. Dabar galima pamažu tam ruoštis. Jei yra darbo pasiūlymas - jo imtis, o paskui galvoti, kaip pavyks viską suderinti. Taupyti pinigus tam momentui, kai išeisi - advokatam, laikinai nuomai ir pan. Pradžią tu jau padarei. Rengti mintyse skyrybų dokumentus, pripažinti sau, kad tai smurtas - tai yra tvirta pradžia.
beje, rašei, kad dabar namie ramybė, nes vienas kitą ignoruojat, bet ištrūkimas iš kontrolės nėra malonus. Nes tai, mano nuomone, nėra ištrūkimas. Nes jūs kartu gyvenat. Čia labiau gal tyla prieš audrą. Jei nematytum jo vaikščiojant "be veido" (dar spėju specialiai jis bando gailestį sukelt), jei namie būtumėt tik tu ir vaikai. Va tada galima tikėtis palengvėjimo.
