Perskaičiau čia beveik visas istorijas,ir daug man jos padejo suprasti,supratau,kad tikrai aš tokia ne viena. Čia aprašyti smurtautojai tikrai kaip atskira rūšis žmonių(jei,galima juos žmonėmis vadinti),nes beveik kiekvienoje istorijoje mačiau save ir jį. Sunku būtu net suskaičiuoti kelintą kartą vis bandau jį palikti,kiek kartų buvau išėjus ir vėl gryžau,kiek daug atleidau...ir tik neseniai atėjo suvokimas,kad jis tikrai nepasikeis,koks gimė toks ir mirs...o anksčiau tikėdavau,po kiekvieno susitaikymo tikėdavau,kad dabar tikrai paskutinis kartas,man patiko jo pažadai,gražūs žodžiai,džiaugdavaus ta minute...gaila trumpam...ir nežinau kada ir kas manyje nutrūko,kad nustojau juo tikėti,gaila,kad tik po 15 metų tokių santykių. Ir nežinau kiek dar metų praeis kol išdrysiu galutinai išsiskirti. Taip,pinigėlius bandau po truputi kiek įmanoma taupyti,reikėtu pasistengti atsidėti po daugiau nes tokiais tempais dar 15 metų vargsiu:🙃,bet gera pradžia puse darbo,tikiuos...būtinai pasiskambinsiu pagalbos telefonais ir paieškosiu patarimų,palaikimo. Aš tikiu,kad kuo daugiau ieškosiu pagalbos tuo bus lengviau,nors ir iš svetimu,nes savi jau nebenori kištis ir nebesupranta. Kad ir kokioj kartais nevilty būnu,bandau save kelti ir kelti iš pelenų vis iš naujo ir iš naujo,kai atrodo nebegaliu viskas,vėl bandau save itikinti,kad bus kažkada viskas gerai. Toj pastovioj įtampoj,nerime,baimėj ir strese mane palaiko tikėjimas,kad aš tikrai sugebėsiu ir tikrai kažkada jį paliksiu. O beto turiu dvi nuostabiausias ir gražiausias dukrytes,14 ir 10 metų,tai jos mano didžiausia stiprybė ir paguoda...
