Sveiki, ieškau pagalbos nes ir noriu skyrybų ir ne. Esam santuokoje 6metai. Jis dvynys aš svarstyklės. Realiai per daug galvoju ir svarstau, pas jį vos ne kas minutę viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Tas erzina. Pakenčiu. Sugriuvo visa meilė dar 2017m., kai pavadino proto invalide.
Esam kaip ir šeima, gyvenu su juo tik dėl vaikų.
Priedo esu kaip ir išlaikoma( pagal lietuvių standartus) nes niekur nedirbu.
Duotu skyrybas tikrai išgyvenčiau, dar ne tokio šūdo gyvenime esu išgyvenus.
Būtų ir kur gyventi, nes yra butas , kad ir vieno kambario, bet su dideliu balkonu.
Gasdina kad išsiskyrus viską iš manęs atims ir kad guvensiu konteineryje.
Patarkit ką daryt...draugių neturiu, nėra su kuo net išsikalbėti.
Vyras manipuliuoja?
Labas, Roma.
Tik dabar pastebėjau jūsų įrašą.
kokios mintys, kodėl skyrybų galbūt nenorėtumėt? Dėl to, kad bijot, jog viską atims? Ar yra dar kitų priežasčių? Kodėl galvojat,kad galit atsidurti gatvėje?
Sunku patart, vien dėl to, kad kito žmogaus patarimai gali būti visiškai netinkami jūsų situacijai.
Bet jeigu jūs nesate santuokoje laiminga, jeigu nejaučiat pagarbos. Tai vaikai, dėl kurių toje santuokoje esate, visa tai mato ir viena ar kita prasme perima šeimos modelį.
Tokie epiteta kaip "proto invalidė" labai žeidžia. Pažįstamas jausmas. Apie kokią meilę ir pagarbą tada galima kalbėt.
Kokio amžiaus yra vaikai? Ar turėtumėt galimybę darbo ieškoti? Galbūt vienas patarimas, kurį noris duoti, tai pradėti ieškoti darbo, kol dar esat santuokoj (nebent vaikai dar labai mažiukai ir tai nėra įmanoma). Vien dėl to, kad savi pinigai priduoda laisvės pojūtį ir nepriklausomybę nuo vyro.
Iš tikro jūsų žinutėj matau ir dvejojimą, ir problemos sprendimą.
Bela
Ačiū, kad atrašėte. Darbo norisi, kartais dirbu. Važinėju į kitą miestą padirbėti. Vyras pyksta ir kai nedirbu ir kai dirbu.
Norisi pasikeist gyvenimą, norisi išeit į žmones, bet dabar tokia situacija pasaulyje.
Mes iš vis kitam mieste nuo vyro, nes jis sugalvojo išvažiuot į koncertą ( nes pavargęs nuo visko...) ir mus vienus paliko, kai kieme škvalas, medžiai lūžta, artimiausias kaimynas už 250m. Dėl to pykstu.
Todėl noriu į darbą, kur būčiau apsupta žmonių, kitas bemdravimas, kitokie įspūdžiai.
Mintys labiau šokinėja dabar, suerzina vyras kai paskambina
Tai mes praktiskai vienmetes! Gal nesupyksi, jei kreipsiuos tu 
Taip, suprantama labai del draugiu. Ju reikia. Bent vienos. Su kuria galima paliesti gilias temas, iskaitant apie seima (nes apie tai kas negerai seimoje sneketi reikia !). Aisku, surasti tuos draugus nera lengva. As irgi esu is prigimties uzdaro budo, bet kas labai labai pralauze ledus, tai kai pradejau pasakot savo santykiu problemas kitiems zmonems. Beje, pirmoji kam papasakojau buvo mano virsininke.
O tu galetum taip paimt ir kazkur isvaziuot i kita miesta, nes pavargai nuo rutinos? Ar su vaikais ar be vaiku. Ar tai galima tik vyrui?
Bela
Galiu išvažiuoti. Bet visada klausia ko tau ten reikia ir kada gryši.
Visada su vaikais. Kitaip nelabai išeina, nebent man pas gydytoją arba į darbą reik.
Jis nesupranta, kad ir man reik ramiai, tik su savim pabūti.
Kai viena kur varau, tai visada kavos pasiimu, kartais paverkiu, kad apgailėtinai jaučiuosi, nes savo pajamų nelabai daug ir turiu.
Žiauriai apgailėtina, kad oficialiai niekur nedirbu.
Kaip viršininkė padėjo? Patarė skirtis ar kaip?
Roma
Patare skirtis. Bet kas buvo svarbiausia man, kad ji mane isklause. Be jokio teisimo (o pasakiau ir tokius dalykus, ko maniau kitam zmogui niekad neisdrisciau papasakoti), bet sakymo, kad turiu daryti. Bet per ta pokalbi as tarsi pamaciau save is salies. Nes taip ir buvau uzsisukus savam rate, per daug nesuvokdama situacijos (apart kad, na taip, cia turbut nera normalus santykiai). Bet po to pokalbio kaip ir suvokiau, jog skirtis reikia ir anksciau ar veliau tai ivyks. Na, prireike man dar kokiu 2 metu,kol padejau galutini taska. Bet tai buvo issilaisvinimo pradzia.
Po to papasakojau draugei, susibendravau su kolege labiau issikalbejau ir jai. Papasakojau savo kovos menu treneriui. Pradejau apie tai kalbeti kai tik jauciau tam poreiki. Kuo daugiau kalbejau, tuo uztikrintesne jauciaus, kad turiu iseiti, o isejus nebesugrizti. Ilgas procesas,ypac kad as ji tikrai labai mylejau. Nors manau tai meile sudege, kol galiausiai is santykiu isejau.
Beje, kas dar man padejo darymas kazko kam jis nepritare. pvz,jam labai labai nepatiko, kad pradejau lankyt kovos menus. Bet as neatsisakiau ju. Tai yra, santykiuose su juo as tikrai buvau praradus save, ir pamazu as stengiausi save vel kazkaip atrasti. Bet realiai, tos papildomos veiklos buvo reikalingos ir socializacijai bei akiracio pletimui.
Tai as labai suprantu, kai tu neturi artimu draugu (mano istorija vyko anglijoj. draugiu as ten ir neturejau, kol galiausiai viena radau darbe) yra labai vienisa. Bet surasti ju yra imanoma
Bela
Ačiū, tavo žodžiai įpūtė kažką į mane, rytoj atsikėlus matysiu. Bet namo( į tuos vadinamus namus) ryt negryšiu.
Sunku tą draugę turėt...mane žiauriai išdavė, ta su kuria tuo metu gyvenau(dirbau tada). Visi visi nusisuko nuo manęs, o jau prišnekėjo..viską ką esu jai sakiusi ir prašiau niekam nesakyti, išpasakojo.
Kaip ir nekenčiu aš jos už tai, nors turime atleisti kitiems. Nuoskaudą vistiek jaučiu.
O tavo viršininkė ir kolegė palaikė tave. Tas yra labai gerai. Džiugu.
Roma
Gero ir ramaus vakaro tau! Galbut ka dar noreciau pridet is savo patirties. Pokyciai ivyksta paciu tinkamiausiu metu. As buvau kelis kartus nusprendus iseiti. Grizdavau. Bet zinojau, kad ateis laikas kai iseisiu su visam. Nevalingai dariau tam tikrus sprendimus (pvz.vidury ziemos nusprendziau kad ateinanti rugseji studijuosiu magistra lietuvoj. Nors gyvenom anglijoj.ir pavasari i ji aplikavau niekam nieko nesakius). Dariau ir spontanisku sprendimu. Ir kiekvienas ju priartino mane prie laisves.
Vien tai kad tu uzsukai cia, tai irgi yra dalis tavo kelio i issilaisvinima.