Roma
Patare skirtis. Bet kas buvo svarbiausia man, kad ji mane isklause. Be jokio teisimo (o pasakiau ir tokius dalykus, ko maniau kitam zmogui niekad neisdrisciau papasakoti), bet sakymo, kad turiu daryti. Bet per ta pokalbi as tarsi pamaciau save is salies. Nes taip ir buvau uzsisukus savam rate, per daug nesuvokdama situacijos (apart kad, na taip, cia turbut nera normalus santykiai). Bet po to pokalbio kaip ir suvokiau, jog skirtis reikia ir anksciau ar veliau tai ivyks. Na, prireike man dar kokiu 2 metu,kol padejau galutini taska. Bet tai buvo issilaisvinimo pradzia.
Po to papasakojau draugei, susibendravau su kolege labiau issikalbejau ir jai. Papasakojau savo kovos menu treneriui. Pradejau apie tai kalbeti kai tik jauciau tam poreiki. Kuo daugiau kalbejau, tuo uztikrintesne jauciaus, kad turiu iseiti, o isejus nebesugrizti. Ilgas procesas,ypac kad as ji tikrai labai mylejau. Nors manau tai meile sudege, kol galiausiai is santykiu isejau.
Beje, kas dar man padejo darymas kazko kam jis nepritare. pvz,jam labai labai nepatiko, kad pradejau lankyt kovos menus. Bet as neatsisakiau ju. Tai yra, santykiuose su juo as tikrai buvau praradus save, ir pamazu as stengiausi save vel kazkaip atrasti. Bet realiai, tos papildomos veiklos buvo reikalingos ir socializacijai bei akiracio pletimui.
Tai as labai suprantu, kai tu neturi artimu draugu (mano istorija vyko anglijoj. draugiu as ten ir neturejau, kol galiausiai viena radau darbe) yra labai vienisa. Bet surasti ju yra imanoma 🙂
