Roberta
Taip, esi visiškai teisi. Teisinė sistema, aplinkos požiūris juos teisina, mus skriaudžia. Bet manau, kad su laiku tai keisis. Nebe tokie jau laikai. Auga nauja karta, kur moterys smerkia tokį vyrų elgesį.
Sugadino jis gyvenimą man. Ir tai buvo ta kaina, kurią sumokėjau dėl visko, ką turiu šiandien. Ir kokia tapau. Vis galvoju, kodėl nesigavo normaliai viskas iškart. Nes nemylėjau savęs, negerbiau, negalvojau, kad esu verta gero vyro. Ir tai buvo pagrindinis dalykas, kuris neleido laiku pabėgt nuo jo. Visokių žmonių yra. Tik ne su visais mums būna pakeliui. O atpažint ir atsirinkt - buvo mano atsakomybė. Nebijant, kad kito neatsiras, kaip čia aš nesugebu sukurt ilgų santykių... ir aš nemečiau jo laiku, kai pamačiau, kad tą daryti privalau. Bijojau kažkieno pasmerkimo, vienatvės, finansinio nestabilumo. O vėliau vistiek perėjau per visą tai, tik labai skaudžiai ir daug prarasdama. Jis davė man pamoką - dabar žiūriu į tai tik iš šitos pusės. Ir tikrai nebejaučiu neapykantos. Tai buvo anksčiau. Dabar man jo gaila. Aš atsigavau, daug išmokau, atsitiesiau, vėl kvėpuoju ir gyvenu, o jis liko tam pačiam taške. O kai kuriuose dar smuko žemyn. Realiai likimas jį baudžia taip, kad aš baisesnių žodžių net ir norėdama nebegalėčiau pasakyt. Bet ir nenoriu. Jau nebe. Tegu.... ir tik tegu būna toliau.
Iš tikrųjų kiek teko dabar pažinti žmonių, kurie smurtauja, aš atsiriboju nuo jų iš pirmo karto. Kažkokia tuščia vieta, ne žmonės, ne vyrai. Tokie maži maži. Juos jau nuskriaudė gyvenimas, aplinka, vaikystė, pasirinkimai, blogi draugai, baisios žmonos ir draugės. Jie tokie vargšiukai maži. Tik gaila, kad jie nuolat gyvena šalia mūsų, prasilenkiam gatvėse, darbuose. Kad jie turi valdžią. Bet jie blogesni. Visom prasmėm. Ir jie tą žino. Nors ir nesako niekam šito....
