Labas vakaras. Šiuo metu man yra 19 metų ir jau 2,5metų draugauju su vaikinu. Iki santykių pradžios buvo visko(jis buvo mane įsimylėjęs, o aš ne). Daug ką kartu praėjom ir santykiu metu, tiek visas pavydo scenas(dar labai jauni, nepatyrę). Bet dabar man kyla klausimai. Šiuo metu aš nesijaučiu pilnai laiminga. Aišku mokslai prisideda labai, didelis krūvis, darbas ir pan. Bet paskutiniu metu atrodo santykiai tokie nu paprasti. As suprantu kad stebuklu nereikia, bet norisi to tokio meilumo. Man,kaip moteriai, norisi kad jis rasytu man daugiau, klaustu kaip jauciuos, rasytu grazius zodzius. Suprantu kad jis irgi uzsiemes bet tiesiog, man norisi to laiko arba nelauktu zinuciu dienos eigoje. Susitinkam dazniausiai savaitgaliais nes darbo dienomis buna labai daug reikalu abiems. Jei užsimenu apie tai, kad norisi daugiau, sako kad užsiėmęs irgi(aš tikiu, bet negi nėra noro ar laiko parašyti kad pasiilgai?)… Arba sako, kad aš ir taip myliu, pasako gražių žodžių poto… Aš Aišku, man čia kaip moteriai norisi to, tai mano klausimas būtų, jei jūs patyrėt tai, kaip su tuo susitvarkyti? Kaip “nekrušti jam proto”, bet kartu gauti tai? Aš bijau kad santykiai taps banualus.. taip pat gal zinot kaip iseiti is tos kasdienybes? Ka paivairinti? As atrodo darau viska,visaip stengiuosi bet as nezinau. As kartais nezinau ar as vis dar darau ji laimingu… buna galvoje prigalvoju schemu ka darysiu kad “parodyciau jam savo” bet poto neiseina nes pabijau ir nenoriu pyktis. As klausiu ar jis laimingas jis sako taip tiesiog yrs problemu yra reikalu. Taip cia tiesa bet man kaip merginai norisi jaustis tokiai kuri padaro ji tikrai laimingu,galvoja,laukia susitikti ir nekantrauja…
Gal dar kokiu patarimu turetumet sau, kuri pradejo santykius? Siaip turiu daug minciu, jei atsakys kazkas i sias zinutes, galesiu daugiau papasakoti kas mane neramina ir kur as esu nezinomybeje su santykiais. Aciu labai
