Sveikos. Greitai sueis ketveri metai nuo tada, kai slapčia su vaikais pabėgau iš ex namų. Jau penkeri metai psichoterapijoje ir vis savyje pastebiu tą nepasitikėjimą savimi ir kitais, nemeilę sau, net pasišlykštėjimą savimi, jog negyvenu tokiomis sąlygomis kaip norėčiau ir t.t. Vienintelis mano laimėjimas - abu vaikai su manimi ir žmoniški santykiai su ex, na, dar kažkiek prisijaukinta vienatvė. Tačiau labai sunku išrauti tą aukos būseną su šaknimis. Neseniai nutraukiau bendravimą su vienu žmogumi, kuris buvo jau pernelyg ilgai užsitęsęs, vos kartą bendravome telefonu ir nei karto nebuvome susitikę gyvai. Dabar suprantu, jog galbūt buvome vienas kitam lyg tos emocinės oro pagalvės kai ir vieno, ir kito santykiai griuvo (ar laikotarpiu iškart po to). Ir tas abstinencijos sindromas šiuo metu mane tiesiog žudo, vos laikausi neparašiusi, nors žinau, kad priėmiau sprendimą pagal savo nuojautą ir taip ir reikėjo padaryti. Kas jums padėjo auginti savivertę ir išlipti iš tos aukos mąstysenos? Vienas žingsnis pirmyn, du atgal, mane tas "užstrigimas" labai vargina, net nežinau, iš kur tai kyla. Gal čia ilgamečių (15 m.) toksiškų santykių pasekmė.
