Sveiki, šiaip labai smagu buvo atrasti tokią grupę..skaitau Jūsų istoriją ir matau save..gal savo istorija šiek tiek Jus padrąsinsiu, bent tikiuosi, taigi... gyvenu su vyru santuokoje jau 9 metai, turiu dvi nuostabias dukrytes, vienai 9 m., kitai 3,5 (taip pat dar mažučiukė). Dar iki santuokos draugystės metu vyras buvo auksinis : nuoširdus , mylintis, pasiaukojantis, dosnus,man kilusiai iš ūkiškos paprastos šeimos tikra svajonė (ypatingai turėjusiai psichologiškai sunkią vaikystę, dėl nuolat smurtaujančio tėvo). Tačiau kai susituokėm ir gimė vyriausioji duktė viskas apsivertė, atsakomybė auginti vaiką buvo tik mano, aš jau nebekalbu apie priežiūra, bemieges naktis vienai (ir pačiai sunkiai pakrutant dėl užpuolusių ligų), finansai iš kart buvo atskiri (nes aš, pasak jo, nemoku elgtis su pinigais, beje tuo metu gyvenau iš socialinės pašalpos, kurios dalį jis pasiimdavo, nors ir dirba neoficialų, bet puikiai apmokamą darbą). Visada viskas dalinama pusiau, niekada nebuvo mūsų, nepaisant to gyvenau toliau, nes bijojau, bijojau ne jo, o to kad esu viena kaip pirštas (mama mirė, neturiu nei brolių nei seserų, nei giminių į kuriuos galėčiau kreiptis), neturiu pinigų, pati pradėjau galvoti, kad aš iš tiesų gal nieko nesugebu..ir likdavau patenkinta tom neilgom mielom ir linksmom akimirkom,kurių negaliu neigti buvo..pykau, rėkiau, reikalavau, bet teisinau jį, kad man visvien geriau nebus. Kai dukrai suėjo 2 metai pradėjau dirbti, tada jau geriau jaučiaus nusikračius socialinių išmokų ir įgali išlaikyti save ir vaikus. Taip ir gyvenom iki antros dukros, kai jai vos metai suėjo, pakeičiau darbą (tikrai pasisekė ir dar vos ne vos uošvienės priprašiau mažają pasaugoti 8 mėn.kol priims į darželį). Visas laikas kartu nuolatinis kartėlis, pyktis, nepasitenkinimas. Pakeitus darbą įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, supratau, kad jei sugebu dirbti, prižiūrėti namus, vaikus viena, tada aš galiu viską. Galų gale neapsikentus šeimos parodijos, nes patikėkit prieš kitus jis pavyzdingas žmogus, pasakiau kad noriu skirtis, jis žinoma nekreipė dėmesio nes pasimėčius tokiais grasinimais buvau ne kartą (jo mintys : kur ta kvaiša nieko nesugebanti eis, nieko neturi). Apsilankiau pas advokatę, susitaupiau ieškiniui pinigų (su taikos sutartim nesutiko, nes niekas netenkino, nei vaikų išlaikymas nei kokia kita sąlyga). Kol surašė advokatė ieškinį vos iš proto neišėjau kol suradau kur man su vaikais dėtis, buvo bemiegių naktų, nevalgiadienių, bet išsisprendė, viską susiradau ir susitvarkiau (žinoma pagalbos finansais ieškojau kur įmanoma, lipau per save ir prašiau pagalbos visų pažystamų, reikėjo rankpinigių butui ir greitai norint neprarast geros vietos). Šios dienos istorija, prieš tris dienas vyras gavo iš teismo ieškinį skyryboms, jo elgesys: gavo totalų šoką, matyt tikrai nesitikėjo, kad aš sugebėsiu, paistė visokias nesamones, viena labiausiai istrigusių, kad atims iš manęs vaikus. Dabar apsiraminęs ir tyli (nors tylėjimo rėžime sėdim jau tris mėnesius). Esu laiminga, kad pagaliau pschologiškai suaugau šiam žingsniui, esu ne viena ir niekada nebūsiu, turiu dvi saulytes, neturiu pinigų, sulindau į skolas bet iš jų išlipsiu. Šlykščiausia, kad dar su šiuo žmogum reikia gyventi tris mėnesius, iki kol aš pasiruošiu sau ir vaikam butą, bei teismas mus išskirs kad galėčiau sau ir vaikams priteistus baldus pasiimti. Šita istorija dar neisibaiks taip greitai kaip norėčiau, dar bus ir nervų ir streso, bet geriau pereiti šį periodą, nei gyventi tokį gyvenimą
