Sveikos, gal pasidalinsite savo sėkminga patirtimi, kaip apsisaugoti, užsiblokuoti, nereaguoti į užgaulius, žeminančius žodžius? Mano partneris dažnai mane užsipuola mažučių vaikų akivaizdoje ir tokiu metu, kai negaliu atsitraukti nuo jo, pvz, važiuojant mašina, o aš esu emocionali ir kad ir kiek laikausi, jis mane ėda tol, kol galiausiai pratrūkstu - apsiverkiu, pradedu atsikirtinėti, šaukti.. jis tuo mėgaujasi, pradeda juoktis, vaikai aišku išsigąsta, kad mama pikta. Labai gražiai skamba tie psichologų patarimai "neleisk savęs žeminti", bet kaip nutraukti ar atlaikyti tą žodžių tiradą, kad atrodytum nepažeista? Manau, kad kai tik pradės jam atrodyti, kad jo žodžiai manęs neveikia, gal liausis visa tai.
Kaip apsisaugoti nuo žodžių
Nikola Viskas pas mane lygiai taip pat vyksta,aš ir bandau rast sprendimą kaip susitvarkyt su tokiu erzinimu.Bandziau patylet,bet buna paliecia tokius dalykus kur pats supranta ir zino,kad kalba netiesa,kad tik išaukt pyktį,o po to kai pradedu jam šaukt atgal,sako nu tau rimtai su galvele negerai,tau reik psichologo pagalbos.Nors viska pradejo jis pats kad tik sumenkint ir noredamas pasijuokt ale as durnele.Man ir labai skaudu kad viskas vyksta vaiku akivaizdoj,bet ne jis blogas o as lieku,dar jis tai pabrezia vaikui.Kad ir kiti pavyzdziai,vaikas pradejo koset,mama tave susargdino,ir vel mama tave persalde,mama kalta.Nenori eit i dazeli,neik,po to vaikas supranta,kad as bloga ji verciu eit i darzeli,nes as kas ryta vedu.O tetis geras leidzia jam neit.Stengiasi paveikt vaiko jausmais ir dziaugiasi ,kai vaikas pyksta ant manes,o man viduj verkt rekt norisi kaip skaudu,kad manipuliuoja sitaip.
Neisivaizduoju, ar imanoma nuo zodziu apsisaugoti fiziskai neisimant saves is tokios aplinkos. Daug sykiu bandydavaus laikytis tvirta, neklausyti, negirdeti, mintyse galvoti apie kazka kita ar niuniuoti kokia daina. Vis tiek po kokios valandos ar greiciau mane palauzdavo. Santykiu gale buvau priejusi tokia stadija, kad jeigu tokia tirada budavo mieste, tiesiog imdavau begti nuo jo. Turejau atrodyt kaip isprotejus....
Bela as irgi begu 
taip nesam nueje i daugybe spektakliu ir renginiu, nes zinodavau, kad vis tiek visa ta laika isnaudos manes edimui. Bet va ka daryt, kai uzsipuola masinoj? Kol buvau nescia, saukdavau, kad tegul isleidzia mane pakelej, ir bandydavau atidaryt duris, tai lyg aprimdavo. O dabar kai su vaikais.. nepasiimsiu ju is vaziuojancios masinos, palikt ju nenoriu jokiu budu, bet tikrai labai skaudejo, kai vos pradedantis vaikas jau mokejo sakyt mama durne
Nikola manau neįmanoma...gali 1-2-3 kartus atlaikyti: patylėti, pajuokauti, nekreipt dėmesio. Per 5 metus visus būdus išbandžiau, niekas nepadeda geriau, nei tokį žmogų PALIKTI. Negalvokite apie tai, kad mylite, ar ne tą žmogų. Pirmiausia mylėkite SAVE. Jūs esate mylimiausia sau ir svarbiausia. Vaikams tokių santykių nereikia...mano vaikai dabar laimingesni n+k kartų ir net darželį atlankė 3 savaites nesusirgę! Nes stresas = silpna imuninė sistema.
Spėju vienintelis jus laikantis dalykas - finansai. Ir atrodo, kad niekaip viena nepajėgsite. Bet atsisėskite, paplanuokite, kiek jums reikia, kur galite gauti, ką galite padaryti ir pan. + turite būrį palaikančių moterų. Patikėkit, nėra stipresnės jėgos nei ant vyro įtūžusių moterų solidarumas!
- Redaguota
Kol jūs reguosite į užgaulius žodžius, tol prieš jus ir smurtaus tais užgauliais žodžiais. Išeitis yra, tik ji reikalauja visai kitų dalykų nei galite tikėtis Jūs. Išeitis reiškia gilius pokyčius Jūsų asmenybėje, tad paklauskite savęs ar esate jiems pasiruošus? Pirma, siūlau suvokti, kad jis užgaulioja jus būtent dėl tos reakcijos, kurią demonstruojate. Moterims sunkiausia suvokti, patikėti ir įsisąmoninti, kad tai istorija apie tą asmenį, kuris užgaulioja, o ne apie jos asmeninė kritiką. Asmuo (vyras, tėvai, kolega, draugė ir .t.t) turi poreikį (pavadinkim jį alkį emocijoms) ir jį tenkina visokiais būdais. O Jūs reaguojate į jo žodžius būtent taip, kaip jis tikisi. Viskas tikslas pasiektas: Jūs emocionuojate, o jis "sotus". Kol Jūs priimsite kito žodžius asmeniškai, tol jis užgaulios. Yra tokia lietuviška mįslė: Kabo kabikas, tupi tupikas, jei kabikas nekabėtų, tai tupikas netupėtų. Kas? .... Va ir jums verta nuo to lašinių kabliuko nulipti. Atminkite užgauliotojas tenkina savo poreikį- "emocinį alkį", jūs esate esate emocijų donoras. Kaip nerodyti būtent tokių emocijų, kurių reikia smurtautojui? Va čia ir prasisdeda asmeninių pokyčių programa, kuri tęsiasi ir gali būti sėkminga tik kruopštaus ir atkaklaus darbo su savimi dėka. Bet šis darbas visad atsipirks, nes tai gijimas ir savo asmenybės gydymas.
NeringaMikalauskaite taip, butent, as to ir noriu, kad jis negautu to "sotumo". Gal zinote, gal kur skaitete, gal yra kokie pratimai, mantros, ar dar kas nors, kaip issiugdyti, issitreniruoti ta nereagavima? Nes karstuoju momentu as jau pamirstu, ko reikia ko nereikia
Nikola Sutinku, kad kritinėje situacijoje mes reaguojame kaip esame išmokę ir sunku išlikti ramiai ir neįsitraukti į tą žaidimą, kurį esame išmokę žaisti. Išeitis yra tapti asertyvia (atkaklia) asmenybė. Kad tos savybės, kurios būdingos arestyviomis asmenybėmis taptų jūsų dalimi, bet tam reikia ugdyti savybes praktikoje. https://www.knygos.lt/lt/knygos/kaip-pasakyti-ne-ir-nesijausti-kaltam/ - kaip praktinė priemonė, o po to valandų valandos praktikos. dar yra psichoterapija, kaip priemonė. Bet problema rimta ir ją tikrai verta spęsti pradėti nedelsiant.
Aš tiesiog dar norėčiau pridurti, kad net jei ir sugebėsit tuos užgauliojimus ištverti ir atrodyti jog jie jūsų neveikia, tai nėra garantija, kad visa tai liausis. Aišku, kiekviena situacija kitokia ir pavojinga kalbėti apibendrintai, bet smurtautojai turi labai daug bendrų savybių. Bet esmė, kad ne jūsų reakcija yra kalta, kad jis ir toliau su pasimėgaujimu jus užgaulioja. Tai yra kaltas jis, kad taip elgiasi. Šitas būdas jam nebeveiks, atsiras kitas. Gyvenimas su psichologiniu smurtautoju yra gyvenimas mūšio lauke.
Bet visi patarimai jums duoti tikrai atrodo naudingi savęs stiprinimui
Kaip suprantu kalba eina apie energetinio vampyro elgesį. Ar bent labai jau panašu į tai. Gyvenau su tokiu žmogum 12 metų, dabar jau 13 metų kaip išsiskyrusi ir nei vienos dienos to savo žingsnio nesigailėjau kad ir kaip sunku buvo po skyrybų. Tada dar nebuvo plačiai aptarinėjama psichologinio smurto sąvoka. Patarimas vienas - bėgti ir kuo greičiau nuo tokio žmogaus. Pagailėkite savo sveikatos ir vaikų. Geriausia ką galite padarysi šitoje situacijoje dėl jų - tai laiku išsiskirti su žmogumi, kuriam esate nereikalinga. Nevynioju žodžių į vatą, nes gerai žinau ką reiškia būti nuolat žeminama. Šiandien galvoj netelpa kaip tiek metų dar galėjau ir į lovą eiti su priešu. Kitaip negaliu vadinti žmogaus, bandžiusio sugriauti mano gyvenimą pačioje jaunystėje. Nenoriu daug plėstis, ieškau čia galimybių aprašyti savo istoriją ir kaip pavyko išsigelbėti. Tikiuosi padėti kitoms savo patirtimi.
Jolanta0805 Miela Jolanta, būtų įdomu perskaityti Jūsų istoriją. Tai gali būti daug kam padrąsinimu.
Žinoma galima išmokti mantrų ir technikų, kaip nereaguoti ir nestresuoti, bet... tai nėra 1-2-3 ir moku. Tai ilgas ir sunkus darbas su savimi. Taigi klausimas, ar verta dėl to vieno žmogaus tokius kelius nueiti? Juk jo elgesys, yra jo problemos, menkavertiškumas, kompleksai, kažkokios traumos. Čia reikia sau atsakyti, ar aš noriu būti laiminga sau ir savo vaikams, ar būti kažkokiu reabilitacijos centru ir didvyre? Aš kai baigiau tuos didvyriškumus, radau laiko sau, sportui, gamtai, mokslams, vaikams žymiai daugiau laiko. Visa ta energija, kuri buvo naudojama situacijoms valdyti, užkirsti kelią, apgalvoti viską į priekį (ką sakyti, kaip sakyti, kada nesakyti), dabar nukreipta į kūrybą, į mokslą, darbą.
- Redaguota
Ištekėjau būdama 19 metų, jau besilaukdama dukters. Kaip dabar suvokiu, tos santuokos išvis neturėjo būti. Mano vyras buvo pirmas mano seksualinis partneris ir jam labai pasisekė, nes aš neturėjau su kuo palyginti ir nežinojau kaip turi atrodyti normalūs santykiai tarp vyro ir moters. Mano tėvai išsiskyrė kai man buvo 6 metukai, tėvo beveik nepažinojau, o patėvis irgi buvo tik pavadinimas. Taigi... vyro buvau apgaudinėjama su kitomis moterimis nuo pat mūsų pažinties pradžios. Po vedybų tai tesėsi ir jis to net neslėpė. Plius naudojo psichologinį smurtą. Kelis kartus yra ir pakėlęs ranką prieš mane. Tik to nesureikšminau, atrodė pati kalta, jis buvo išgėręs, t.t. Visko buvo. Tada aš nesuvokiau,kad gali būti ir kitaip. Aišku kentėjau... Buvau finansiškai nuo jo priklausoma, jis pradėjo verslą, bent jau būtiniausiems poreikiams mums su dukra pinigų negailėdavo. Tada turbūt pinigai buvo viena iš priežasčių, kodėl nedrįsau kažką keisti... Aišku dar buvo mano psichologinė būsena, įkalbėtas nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumas ir t.t. Paaugus dukrai išėjau dirbti, atsirado kitokia aplinka, išgirdau kitokių nuomonių apie save, pamažu ėmiau labiau savimi pasitikėti, beje turbūt nevykusi santuoka pastūmėjo mane domėtis psichologija ir žmonių tarpusavio santykiais. Bet labiausiai padėjo žmonės. Kiti žmonės mano gyvenime. Kurie patikėjo manimi. Priėmė ir pamilo tokią, kokia esu. Ir jiems esu be galo dėkinga už šiandieninę save. Po skyrybų susirinkau save iš naujo, supratau ko noriu gyvenime, dirbu mėgstamą darbą, nors šiuo metu esu vieniša, bet turiu daug draugų, kurie mane gerbia ir tuo džiaugiuosi. O buvęs vyras turi milijonus skolų, žlugusį verslą, daug priešų, nevykusią antrą santuoką ir labai pašlijusią sveikatą. Va taip gyvenimas viską sudėlioja į vietas... Patarimas kenčiančioms būtų vienas - nekentėkite. Jūsų gyvenimo laiko jums niekas negražins. Kuo daugiau bendraukite ir eikite į žmones. Neužsidarykite tarp keturių sienų su smurtautoju. Ir niekada - NIEKADA - negyvenkite dėl vaikų. Jie viską mato ir jaučia. Kad ir kaip bandytumėte slėpti. Pagailėkite ir jų ir savęs. Tik laimingi tėvai gali išauginti ir išauklėti laimingus vaikus. Neeikvokite savo gyvenimo laiko žmogui, kuriam nesate reikalingos.
8 mėnesiai later
Labiausiai gaila yra tai, kad nuo santykių kenčia šeima - vaikai. Matydami tokius pavyzdžius pasąmonėje formuoja neigiamus dalykus kurie gali atsiliepti ateityje..
mėnuo later
Perskaičiau visų jūsų nuomones ir komentarus, sutinku, betarpiškai, kad vaikams geriau viena sveika mama nei matyti ir augti smurtinėje aplinkoje. Ne vien dėl vaikų, dėl savęs būtina suprasti, kad smurtas neturi kelio atgal. Iki šios dienos matau savo tėvų bendravimą ir šiurpuliukai eina per kūna matant, iki ko gali visa tai nueiti - savo asmenybės, savasties praradimo! Per didelė kaina vardan meilės, kuri net nėra meilė!
4 mėnesiai later
- Redaguota
Skaitau kai kurių jūsų aprašymus ir net apšalau - atrodo, kad rašo apie mano gyvenimą. Ant kiek smurto ir ypač psichologinio smurto atvejai yra tipiniai...