Ištekėjau būdama 19 metų, jau besilaukdama dukters. Kaip dabar suvokiu, tos santuokos išvis neturėjo būti. Mano vyras buvo pirmas mano seksualinis partneris ir jam labai pasisekė, nes aš neturėjau su kuo palyginti ir nežinojau kaip turi atrodyti normalūs santykiai tarp vyro ir moters. Mano tėvai išsiskyrė kai man buvo 6 metukai, tėvo beveik nepažinojau, o patėvis irgi buvo tik pavadinimas. Taigi... vyro buvau apgaudinėjama su kitomis moterimis nuo pat mūsų pažinties pradžios. Po vedybų tai tesėsi ir jis to net neslėpė. Plius naudojo psichologinį smurtą. Kelis kartus yra ir pakėlęs ranką prieš mane. Tik to nesureikšminau, atrodė pati kalta, jis buvo išgėręs, t.t. Visko buvo. Tada aš nesuvokiau,kad gali būti ir kitaip. Aišku kentėjau... Buvau finansiškai nuo jo priklausoma, jis pradėjo verslą, bent jau būtiniausiems poreikiams mums su dukra pinigų negailėdavo. Tada turbūt pinigai buvo viena iš priežasčių, kodėl nedrįsau kažką keisti... Aišku dar buvo mano psichologinė būsena, įkalbėtas nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumas ir t.t. Paaugus dukrai išėjau dirbti, atsirado kitokia aplinka, išgirdau kitokių nuomonių apie save, pamažu ėmiau labiau savimi pasitikėti, beje turbūt nevykusi santuoka pastūmėjo mane domėtis psichologija ir žmonių tarpusavio santykiais. Bet labiausiai padėjo žmonės. Kiti žmonės mano gyvenime. Kurie patikėjo manimi. Priėmė ir pamilo tokią, kokia esu. Ir jiems esu be galo dėkinga už šiandieninę save. Po skyrybų susirinkau save iš naujo, supratau ko noriu gyvenime, dirbu mėgstamą darbą, nors šiuo metu esu vieniša, bet turiu daug draugų, kurie mane gerbia ir tuo džiaugiuosi. O buvęs vyras turi milijonus skolų, žlugusį verslą, daug priešų, nevykusią antrą santuoką ir labai pašlijusią sveikatą. Va taip gyvenimas viską sudėlioja į vietas... Patarimas kenčiančioms būtų vienas - nekentėkite. Jūsų gyvenimo laiko jums niekas negražins. Kuo daugiau bendraukite ir eikite į žmones. Neužsidarykite tarp keturių sienų su smurtautoju. Ir niekada - NIEKADA - negyvenkite dėl vaikų. Jie viską mato ir jaučia. Kad ir kaip bandytumėte slėpti. Pagailėkite ir jų ir savęs. Tik laimingi tėvai gali išauginti ir išauklėti laimingus vaikus. Neeikvokite savo gyvenimo laiko žmogui, kuriam nesate reikalingos.
