Pries menesi persikrausciau pas mama, jai ketvirta stadija plauciu vezio, privalau dirbt, atlaikyti dar jo kliedesius. Mane tai zemina, tos kalbos apie kitus, lyg as buciau kokia pigi kekse, kuri varo keliais frontais, kuriai ner nieko svento. As isvis neisivaozduoju eina t su kitu I pasimatyma, man vyrai kelia kazkokias neigiamas emocijas. Darbe turiu but pasitempus, grazi, nerodyt kokia itampa spengia galvoje nuo visko. Juk suvokiau kad mylintis vyras mane palaikytu, rupintusi, globotu, o as durna vis klimstu ir klimstu. Atrodo jau va lendu is visko bet ir vel nepajauciu kaip plaukiu tam s..de.darbdavys zino sita situacija, man pasakyta aiskiai kad jei noriu dirbt turiu nebendraut su ta menkysta, nes jis tempia mane zemyn..dirbu cia seniai, visi cirku prisiziureje, visi nori ramiai dirbt, gyvent, o ir darbas gerai apmokamas.bijau kad prades valkiotis I darba jei nebendrausiu, neatsiliepsiu. Kartais tokia paranoja kad regis jis mane stebi 24h.Nei seima nei draugai nesuvokia kas tas psichologinis smurtas, kokie tai purvini zaidimai, kaip tai paveikia, ibaugina ir t. T. Visiem atrodo paemei ir nutraukei viska, pasiuntei ir dingo...
