Esu laikinai apsistojusi kolegės bendrabučio tipo bute, šiandien vakare netyčia nugirdau koridoriuje jaunos poros ginčą. Vyrukas labai natūraliai, lyg darytų tai kasdien, pasiūlė panelei į nosį, jei ta neužsičiaups. Tas grasinimas nuskambėjo baisiai ko gero tik man, panelė to turbūt net nesureikšmino... nemačiau jos veido, gal jau pripratusi ir prie grasinimų ir prie smūgių... Gal priima tai kaip kasdienybę... Aš jau kitos kartos, gal jaunimas dabar kitoks, laisvesnis... bet ko verta tokia laisvė? Labai džiaugiuosi, kad mano 26 metų dukra pati sugeba susitvarkyti savo problemas ir niekada neprašo pagalbos. Ji tiesiog per daug save gerbia, kad leistųsi žeminama. Skaitau aš čia moterų pasisakymus, iš pradžių dar bandžiau padėti, bet po to supratau, kad tai kova su vėjo malūnais. Vienintelis pateisinimas - jaunas amžius. Sprendžiant iš tekstų dauguma čia pasisakančių abejoju ar turi 30 metų... Aš irgi buvau jauna, bet žinokit paskaičius kartais net galvoju, kad visai dar neblogą vyrą turėjau palyginti su kitais. 
Ir mąsčiau kažkaip kitaip. Tikrai nesuprantu kaip galima taip savęs nemylėti ir negerbti. Moterys, nepykite už tokią mano nuomonę, bet tikrai gaila laiko pagalbai. Žmogus pats turi norėti pagerinti savo gyvenimą, niekas už jį to nepadarys. Ir dauguma kovos su antromis pusėmis būdų yra tikrai juokingi, paskaičius vos kelis sakinius būna aišku, kad situacija beviltiška. Negi jums negaila savo laiko? Dėl jauno amžiaus jūs nesuvokiate koks jis brangus ir kaip reikia save saugoti... Linkiu visoms sąmoningumo ir išminties.
Ar smurtas - norma?
Jolanta0805 Tikrai džiaugiuosi, kad jūs savo smurtaujantį vyrą palikot ir susitvarkėt gyvenimą. Ir džiaugiuosi už jūsų dukrą. Bet ar tikrai būtina sakyti čia šitam forume, kur moterys ieško palaikymo ir supratimo, kad gaila laiko pagalbai? Juk ir jūs turbūt ne po pirmo nepagarbaus gesto išėjot?
Aš savo ex palikau prieš šiek tiek daugiau nei metus, o santykiai truko 6. Atminty viskas dar yra labai šviežia ir aš prisimenu puikiai, kas dėjosi mano galvoje, kas mane laikė šalia jo ir kodėl buvo taip sunku jį palikti. Dar ir dabar kartais pasiilgstu to žmogaus, kokį maniau sutikusi. Yra lengva pasakyti palik. Bet pats išėjimas yra procesas ir šitas visas kelias yra gan akmenuotas. Moters atėjimas ir ieškojimas paramos tokiame forume yra to proceso dalis. Galbūt ji neišeis čia ir dabar, bet tai bus patvirtinimas jai, kad jo elgesys yra smurtas ir kad taip būti neturi. Ir šita detalė bus visos dėlionės dalis. Kas man padėjo labiausiai? Draugai, į kuriuos galėjau atsiremti, kai to reikėjo. Bei angliškas tokio tipo forumas ir jame sutikti žmonės. Ir be proto kantri policija. Bet pagalbos, kuri man rėkė: palik jį čia ir dabar aš nepriėmiau. Ar "kaip tu gali taip savęs negerbti". Ji apsunkino mano visą procesą ir vertė jaustis kaip nieko nesuprantančia apie savo gyvenimą maža mergaite. Tokia nebuvau. Pora metų iki jį palikau, savo situaciją supratau labai gerai.
Yra tas trauminis ryšys (trauma bond), kuris susiformuoja tarp smurtautojo ir aukos (oj, kaip aš šito žodžio negaliu pakęsti, bet tiek tos). Kuris ir laiko tuose santykiuose ir jį nutraukti sunku. Nes ne viskas būna blogai. Smurto (tiek fizinio, tiek psichologinio) protrūkiai yra maskuojami "medaus mėnesiu". Be to, palikimas gali būti pavojingas procesas, todėl tikrai jį reikia apgalvoti (ne jūs pasakojot apie atvejį iš artimos aplinkos, kai iš kalėjimo išėjęs vyras nužudė savo buvusią žmoną?). Ir finansus reikia apgalvoti (aš eu tokia dėkinga, kad buvau nuo jo finansiškai nepriklausoma, nes tai man išėjimą labai palengvino). Todėl aš labai labai gerai suprantu moterų, kurios yra vis dar su smurtautojais, baimes, mintis ir jausmus. Nes juos dar per daug gerai prisimenu.
Pabaigai norėčiau pacituoti Lundy Bancroft (Why does he do that? 373 puslapis). "Viena didžiausių klaidų, kurias daro žmonės norintys padėti smurtą patiriančiai moteriai, yra sėkmės matavimas tuo, ar ji palieka smurtaujantį vyrą ar ne. Jei moteris jaučiasi negalinti ar nepasiruošusi santykius nutraukti, ar jei ji išsiskiria, bet vėl sugrįžta, žmonės, kurie bandė padėti, linkę jaustis, kad jų pastangos nepasiteisino ir dažnai savo nepasitenkinimą tuo išreiškia kaltindami smurtą patiriančią moterį. Geresnis sėkmės matavimas, ar pagalba pasiteisino, yra kaip gerai tu gerbei moters teisę valdyti savo gyvenimą - teisę, kurios smurtaujantis vyras negerbia - ir kaip jai padėjaii galvoti strategijas padidinančias jos saugumą. Jei dėmesys sutelkiamas į šiuos du tikslus, žmogus, norintis padėti, jaus mažesnį nepasitenkinimą ir bus naudingesnis pagalbos šaltinis moteriai".
Na jei kalbant apie mane, išėjau iš to žmogaus gyvenimo iškart kai supratau, jog toliau taip gyventi nenoriu. Ir mano sprendimas buvo galutinis, nežiūrint į jokias jo gražias ar negražias pastangas mane susigrąžinti. Oficialios skyrybos įvyko po trijų metų, bet per tą laiką jam nei karto jokiomis priemonėmis nepavyko manęs prikalbinti pakeisti savo sprendimą. Suprantu, kad tam reikia drąsos, visada reikia įvertinti situaciją. Bet man tiesiog nesuprantami įvairūs strateginiai žaidimai, policijos, aiškinimaisi ir t.t. Jei jau apsisprendei, tai ir veik nesigręžiodama atgal. Degink visus tiltus, dink iš to žmogaus gyvenimo taip, kad jis net nežinotų kur tavęs ieškoti. Ypač jei gręsia susidorojimo pavojus. Tiesiog pasigendu ryžtingumo pas moteris. Nepykite už kategoriškumą...
Jolanta0805 Kiek prisimenu jūsų aprašytą istoriją, buvo laikas, kai pakelta ranka prieš jus nebuvo labai sureikšminta, buvo savęs kaltinimas ir pan. Juk irgi buvo kelias iki to supratimo, kad gyventi taip toliau nebenorite?
Kiekvienas atvejis yra unikalus, ir koks sprendimas tinka vienam, nebūtinai tinka kitam. Čia bet kurioj situacijoj. Jums atrodo, kam ta policija, o aš žinau, kad be policijos įsikišimo mano išėjimas iš santykių būtų užtrukęs ilgiau. Ir saugi nebūčiau jautusis. O ką daryti jei baimė paralyžiuoja? Pasikeisti vardą, pasidaryti plastinę operaciją ir išvažiuoti į Australiją? Dažniausiai, smurtautojas žino tiek gyvenamą vietą, tiek darbovietę ir panašiai. Man pasisekė, nes pakeičiau šalį - grįžau namo ir tikiuosi, kad išėjęs jis nebus toks durnas ir keršto neplanuos. Nesakau, kad palikti nereikia, tiesiog tas procesas nėra visada toks greitas. Kad va, tiltą sudeginau ir esu laisva, ir laiminga. O jei myli? Galbūt jo nekenti už tokį elgesį, galbūt žinai, kad laiminga nebūsi, bet jausmai stabdo tavo ryžtą ir kiekvienas "medaus mėnuo" teikia vilčių. Tai nereiškia, kad jo niekada nesugebėsi palikti. Tiesiog reikia suprasti, kad iki to paskutinio tilto sudeginimo gali praeiti laiko.
- Redaguota
Bela Mano istorijoje nebuvo etapų "išeinu - gražiai pakalba - pasilieku". Buvo vienas didelis taškas. Ir po jo nieko. Gal jūs ir teisi, nesuprantu aš daug ko, nes pati neieškojau pagalbos išorėje, tada buvo šiek tiek kiti laikai, be to gal ir situacija buvo ne tokia pavojinga. Nors visko buvo, grasinimų irgi sulaukiau. Tik žinote aš nesileidau į jokius ginčus ar kažko įrodinėjimus. Paprasčiausiai "įjungiau durnių", palikau vyrui verslą ir atradau ramybę. Praktiškai nebuvo jokio karo ir patikėkit nesigiriu, bet jei ne mano įgimti diplomatiniai sugebėjimai, viskas galėjo baigtis blogiau. Nes mano buvusiam nelabai suprantamas žodis "pagarba"... tiek to, gal jūs ir teisi, gal aš daug ko nesuprantu. Kiekvienam savas kelias ir savos patirtys... Kaip ten sakoma - nėra kvailų žmonių, gyvenimas visus moko. Tik bėda, kad ne visi pasimoko...
- Redaguota
Nemanau, kad verta cia mus visas barti, kad nieko nedarom. Juk viena kitos nematom ir nezinom, kas ka daro is tikruju. Gal pries parasydama cia, forume, kuri nors nueina koki tukstanti zingsniu ir tik tada suklumpa, nes - spaudimas is aplinkos nieko nedaryti ir tik buti nuolankiai yra milziniskas.
As iki savo santykiu visada taip sakydavau: nu kodel jos neiseina? Kaip jos gali leistis musamos ir zeminamos? O va dabar pati - nepriklausoma, finansiskai apsirupinusi, ir jau virs30, neiseinu ir nenutraukiu visko. Gal dar pusmeti, o gal ir 10 metu - as zinau, kad prarasciau daug daugiau iseidama negu likdama. Zinau, kad iseiti galiu bet kada, ir vien del to jauciuosi stipri. As visose istorijose ieskau sau naudingos informacijos - kaip kad rase viena moteris, priimi visa sita situacija kaip pamoka tapti dar stipresne.
Ir nors Jusu nusivylimas mumis supykdo ir skaudina, bet as suprantu Jusu nora paskatinti visas netyleti, nekenteti ir veikti. As taip pat visoms noriu kiekvienakart pasakyti - iseik, nebuk ten, kur tau negera, tu esi verta geresnio, grazesnio gyvenimo, be skausmo. Bet tuo paciu metu leiskim paciai pajusti savo laisve nuspresti ir veikti. Bela visada graziai paraso apie sia laisve.
Tuo labiau, jog matyti, jog visos is tiesu nors ka nors daro savo labui, o cia uzsuka nusiraminti ir surasti palaikyma.
Bela Koks tas angliškas forumas?
Jolanta0805 matyt turėjote mylinčius, sveikus tarpusavio santykius kuriančius tėvus. Viską mes atsinešame iš savo šeimos - pagarbos vienas kitam jausmą, supratimą kokie turi būti santykiai, savigarbą, pasitikėjimą savimi ir t.t. Daug kas apie tai net nesusimąsto, bet jei patyrinėtų savo vaikystę giliau atrastų, kad buvo daug neteisybės, nemeilės (tai irgi jausmas), nepriėmimo, ir dar daug daug žalingų santykių kūrimo modelių. Daug skaitau daug domiuosi šiomis temomis ir atsiveria akys, kad kiek daug mūsų kenčiančių dėl tėvų nemokėjimo mylėti. Nebūtinai tik Lietuvoje, tas vyksta visur. Mane labiausiai žavi žmoguje esanti savybė, kuri atrodo tiksliai žino kokie bent jau neturi būti santykiai. Tai leidžia ieškoti kur buvo suklysta, kur buvo praleistas žmogiškumas, tai leidžia atrasti kaip turi būti teisinga, tai nuostabi kelionė į save, verta viso gyvenimo.
Politikų apklausa. Ar Lietuva turėtų ratifikuoti Stambulo konvencija, kuri įpareigoja valstybę vykdyti nuoseklią smurto prieš moteris prevenciją, pagalbą nukentėjusios, griežtinti bausmes smurtautojams. Dauguma yra prieš, nes bažnyčia ir konservatyvūs judėjimai, skleisdami melagingą informaciją. Stambulo konvencijos tektą galite rasti internete. Nuoroda nuomonės išreiškimui. https://polltix.co/v/pOWroan
O aš supratau, kad nepalieku smurtaujančio vyro dėl savo pačios vidinių baimių, taigi priežastys yra psichologinės. Aš bandžiau palikti ir išsigandau tos savo vienatvės, to skyrybų sielvarto. Turbūt esu silpna ir bailė, neryžtinga. Suprast tai gali tik tokia pati.
Ema555
Taip, tas etapas sunkus. Nes kovoji su savim. Ir nieks nepalaiko taip stipriai kaip galėtų tik kita Tu. Ji lyg tyčia pakiša mintis apie visokias laukiančias problemas, negalėjimą išgyventi finansiškai, visuomenės smerkimą, vaikų kaltinimą, kad nebūsi niekam reikalinga su vaikais ir turėsi leisti vienišus vakarus. Kad vaikai kaltins už atimtą galimybę augti "normalioje" šeimoje. Kad nebus kam pasiimt iš darželio, o mokykloj rugsėjo pirmąją nežinosi kaip persiplėšt į dvi klases. Kad neparsitempsi to bulvių maišo kaip esat įpratę, o ką jau reiks daryt jei suges koks čiaupas.
Ir taip toliau.
Mes kartais būnam tokios išradingos! Kasdien save pumpuojam šitomis ir dar geresnėmis mintimis. Laistom, laistom ir jos auga. Būna tos mintys tvirtos ir imam gerai žinoti, kad kol mintyse šioms problemoms nerasim ką pasiūlyt, išeit yra NEĮMANOMA ir negalima.
Aš tam ruošiausi du metus tai tikrai. Viskuo buvau taip įtikėjus, dar papildomus paaiškinimus buvau susikūrusi pati sau. Mano problemos buvo užaugintos, palaistytos, net paramstytos. Niekaip nesprendžiamos, nes kiekviena buvo apsvarstyta iš visų pusių ir išeities TIKRAI nebuvo jokios.
Tada viskas staiga pasisuko taip, kad būti kartu tapo neįmanoma matuojant bet kokiais mastais. Gydytojų, policijos, vaikų teisių, bet svarbiausia, mano pačios. Mane labai stipriai sumušė. Labai.
Ir būtent tada įvyko svarbiausias dalykas - aš stojau į savo pačios pusę. Ginti savęs. Padėti sau. Kur reikėjo prašiau pagalbos. Nors visada šitas reikalas man buvo sunkus. O padėti norėjo net keli žmonės. Atsirado bėdų, kurių, net nebuvau apsvarsčiusi per tuos visus metus. Praradau darbą, o tai buvo tikra griūtis. Ir milijonas bėdų atsirado vien dėl šito. Bet vistiek vėliau susidėliojo. Darbas pakeičiamas. Žmonės, kurie smerkė mane, kad drąskau ir griaunu šeimą - išbraukiau juos iš gyvenimo. Buvo vakarų, kai staugt norėjosi iš vienatvės, bet aš vėliau su ja susidraugavau, pradėjau vertinti tuos vakarus, kai tėtis pasiimdavo vaikus ir galėdavau pabūti vienumoje, ramybėje, niekuo nesirūpinant, tik savimi. Vaikai auga, ir jau supranta, kad normali šeima yra tokia, kur kiekvienas yra gerbiamas ir juo rūpinamasi. O ne sudėtis mamytė, tėvelis, ir vaikučiai. Čiaupas virtuveje išsiardo labai nesunkiai, nusiperki tarpinę ir pasikeiti. Kol to nedarai, atrodo neįmanoma. Bet tik pradedi, ir įsivažiuoja viskas. Beje, yra santechnikai, elektrikai ir autoservisai. O bulvių maišo nereik parsinešt, užtenka 2 kg, o tiek mes juk pakeliam.
Dabar turiu kitą vyrą, kitokį gyvenimą. Jis sunkus savaip kartais būna. Bet tų bėdų yra visur, kur gyvena skyrybas išgyvenę paaugliai. Svarbu, kad turiu į ką atsiremti. Esu mylima ir laiminga.
Sunkiausia yra ruoštis ir ištverti skyrybų procesą. Blogiausia, kad pačios sau nepadėdamos, mes metų metais save gąsdinam, drožiam ir tarkuojam. O tada išsekusios jau neturim jėgu kovot tik plaukiam pasroviui.
- Redaguota
Ema555 as savo ex bandziau palikti gal kokius 7 kartus. Kodel ju prireike tiek daug? Nes ji mylejau ir vis jauciaus nepasiruosus. Ir jauciaus nepakankamai stipri ir ryztinga. Todel labai suprantu ta skyrybu baime. Atrodydavo jau prisiruosiu (viena syki su visais daiktais isejau i viesbuti, kita syki persikeliau gyventi viena i kita miesta. Paskui grizau i lietuva ir jis atleke is paskos) o tada koks geras momentas islenda ir motyvacija susilpneja. Ar baime kad jis nusizudys. Ar dar kazkas. Kaip keistai beskambetu, man pasiseke, kad jis mane sumuse (per daug nesutrikdydamas sveikatos) ir kreipiaus i policija. Nes tada baime buti su juo tapo didesne uz baime issiskirti (labai bijojau, kad jis gali mane nuzudyti, nes tiesiog pajauciau, kad tai jis sugebetu) ir su teismu sugebejau siuos santykius nutraukti.
O zinai, kas geriausia. Padejus galutini taska pasijauciau tokia laisva. Ir visai jo nesiilgejau. Buvo daug lengviau negu isivaizdavau. Jauciausi, kad pagaliau galiu pati kontroliuoti savo gyvenima. Nepakartojamas jausmas.
Isskirti imanoma. Kol buvau su juo atrode, kad niekada to nesugebesiu padaryti ir kiek kartu bandysiu, grisiu atgal. Ir tai buvo sunku. Bet imanoma. Jauties nepasiruosi dabar, galbut taure persipildys po menesio ir tada galesi treptelt koja. O gal po puses metu. Tavo gyvenimas, tai pati zinai geriausiai, kada jau laikas yra iseiti is santykiu.
Ačiū merginos. Man tikrai labai sunku. Esu labai kantrus žmogus, todėl tiek ilgai taikstausi su nepagarba. Nesenai gindamasi nuo jo smūgio nukritau netyčia ant žemės ir susitrenkiau ranką, galvą, tą minutę supratau kuo rizikuoju ( suvokiau, kad galiu mirt gindamasi, visai netyčia, net ne nuo jo rankos).
Ema555
Is tikro reikia but labai atsargiai konflikto metu. Nepaslisti, jei krenti ant zemes galvot, kad galva kur neatsitrenktu. Saugotis smugio, bet ir viso kito kas gali but ginantis. Bet kaip gera, kai apie tokius dalykus nereikia galvoti. Pavyzdziui, gyvenant vienai!
Ar yra tavo aplinkoj zmoniu, kurie zino apie tavo situacija? Ar seima, ar bent viena drauge ar dar kas nors?
Gal dar nejauti, kad gali iseiti. Bet jau didele pradzia padaryta, kad nesi situacijos neigime, kad ateini i sita foruma. Bandei jau viena syki palikti. Grizai, bet visada galima antra, trecia karta bandyt. Tik, zinoma, apgalvotai ir atsargiai, nes jis pavojingas.