Ema555
Taip, tas etapas sunkus. Nes kovoji su savim. Ir nieks nepalaiko taip stipriai kaip galėtų tik kita Tu. Ji lyg tyčia pakiša mintis apie visokias laukiančias problemas, negalėjimą išgyventi finansiškai, visuomenės smerkimą, vaikų kaltinimą, kad nebūsi niekam reikalinga su vaikais ir turėsi leisti vienišus vakarus. Kad vaikai kaltins už atimtą galimybę augti "normalioje" šeimoje. Kad nebus kam pasiimt iš darželio, o mokykloj rugsėjo pirmąją nežinosi kaip persiplėšt į dvi klases. Kad neparsitempsi to bulvių maišo kaip esat įpratę, o ką jau reiks daryt jei suges koks čiaupas.
Ir taip toliau.
Mes kartais būnam tokios išradingos! Kasdien save pumpuojam šitomis ir dar geresnėmis mintimis. Laistom, laistom ir jos auga. Būna tos mintys tvirtos ir imam gerai žinoti, kad kol mintyse šioms problemoms nerasim ką pasiūlyt, išeit yra NEĮMANOMA ir negalima.
Aš tam ruošiausi du metus tai tikrai. Viskuo buvau taip įtikėjus, dar papildomus paaiškinimus buvau susikūrusi pati sau. Mano problemos buvo užaugintos, palaistytos, net paramstytos. Niekaip nesprendžiamos, nes kiekviena buvo apsvarstyta iš visų pusių ir išeities TIKRAI nebuvo jokios.
Tada viskas staiga pasisuko taip, kad būti kartu tapo neįmanoma matuojant bet kokiais mastais. Gydytojų, policijos, vaikų teisių, bet svarbiausia, mano pačios. Mane labai stipriai sumušė. Labai.
Ir būtent tada įvyko svarbiausias dalykas - aš stojau į savo pačios pusę. Ginti savęs. Padėti sau. Kur reikėjo prašiau pagalbos. Nors visada šitas reikalas man buvo sunkus. O padėti norėjo net keli žmonės. Atsirado bėdų, kurių, net nebuvau apsvarsčiusi per tuos visus metus. Praradau darbą, o tai buvo tikra griūtis. Ir milijonas bėdų atsirado vien dėl šito. Bet vistiek vėliau susidėliojo. Darbas pakeičiamas. Žmonės, kurie smerkė mane, kad drąskau ir griaunu šeimą - išbraukiau juos iš gyvenimo. Buvo vakarų, kai staugt norėjosi iš vienatvės, bet aš vėliau su ja susidraugavau, pradėjau vertinti tuos vakarus, kai tėtis pasiimdavo vaikus ir galėdavau pabūti vienumoje, ramybėje, niekuo nesirūpinant, tik savimi. Vaikai auga, ir jau supranta, kad normali šeima yra tokia, kur kiekvienas yra gerbiamas ir juo rūpinamasi. O ne sudėtis mamytė, tėvelis, ir vaikučiai. Čiaupas virtuveje išsiardo labai nesunkiai, nusiperki tarpinę ir pasikeiti. Kol to nedarai, atrodo neįmanoma. Bet tik pradedi, ir įsivažiuoja viskas. Beje, yra santechnikai, elektrikai ir autoservisai. O bulvių maišo nereik parsinešt, užtenka 2 kg, o tiek mes juk pakeliam.
Dabar turiu kitą vyrą, kitokį gyvenimą. Jis sunkus savaip kartais būna. Bet tų bėdų yra visur, kur gyvena skyrybas išgyvenę paaugliai. Svarbu, kad turiu į ką atsiremti. Esu mylima ir laiminga.
Sunkiausia yra ruoštis ir ištverti skyrybų procesą. Blogiausia, kad pačios sau nepadėdamos, mes metų metais save gąsdinam, drožiam ir tarkuojam. O tada išsekusios jau neturim jėgu kovot tik plaukiam pasroviui.
