Jolanta0805 Tikrai džiaugiuosi, kad jūs savo smurtaujantį vyrą palikot ir susitvarkėt gyvenimą. Ir džiaugiuosi už jūsų dukrą. Bet ar tikrai būtina sakyti čia šitam forume, kur moterys ieško palaikymo ir supratimo, kad gaila laiko pagalbai? Juk ir jūs turbūt ne po pirmo nepagarbaus gesto išėjot?
Aš savo ex palikau prieš šiek tiek daugiau nei metus, o santykiai truko 6. Atminty viskas dar yra labai šviežia ir aš prisimenu puikiai, kas dėjosi mano galvoje, kas mane laikė šalia jo ir kodėl buvo taip sunku jį palikti. Dar ir dabar kartais pasiilgstu to žmogaus, kokį maniau sutikusi. Yra lengva pasakyti palik. Bet pats išėjimas yra procesas ir šitas visas kelias yra gan akmenuotas. Moters atėjimas ir ieškojimas paramos tokiame forume yra to proceso dalis. Galbūt ji neišeis čia ir dabar, bet tai bus patvirtinimas jai, kad jo elgesys yra smurtas ir kad taip būti neturi. Ir šita detalė bus visos dėlionės dalis. Kas man padėjo labiausiai? Draugai, į kuriuos galėjau atsiremti, kai to reikėjo. Bei angliškas tokio tipo forumas ir jame sutikti žmonės. Ir be proto kantri policija. Bet pagalbos, kuri man rėkė: palik jį čia ir dabar aš nepriėmiau. Ar "kaip tu gali taip savęs negerbti". Ji apsunkino mano visą procesą ir vertė jaustis kaip nieko nesuprantančia apie savo gyvenimą maža mergaite. Tokia nebuvau. Pora metų iki jį palikau, savo situaciją supratau labai gerai.
Yra tas trauminis ryšys (trauma bond), kuris susiformuoja tarp smurtautojo ir aukos (oj, kaip aš šito žodžio negaliu pakęsti, bet tiek tos). Kuris ir laiko tuose santykiuose ir jį nutraukti sunku. Nes ne viskas būna blogai. Smurto (tiek fizinio, tiek psichologinio) protrūkiai yra maskuojami "medaus mėnesiu". Be to, palikimas gali būti pavojingas procesas, todėl tikrai jį reikia apgalvoti (ne jūs pasakojot apie atvejį iš artimos aplinkos, kai iš kalėjimo išėjęs vyras nužudė savo buvusią žmoną?). Ir finansus reikia apgalvoti (aš eu tokia dėkinga, kad buvau nuo jo finansiškai nepriklausoma, nes tai man išėjimą labai palengvino). Todėl aš labai labai gerai suprantu moterų, kurios yra vis dar su smurtautojais, baimes, mintis ir jausmus. Nes juos dar per daug gerai prisimenu.
Pabaigai norėčiau pacituoti Lundy Bancroft (Why does he do that? 373 puslapis). "Viena didžiausių klaidų, kurias daro žmonės norintys padėti smurtą patiriančiai moteriai, yra sėkmės matavimas tuo, ar ji palieka smurtaujantį vyrą ar ne. Jei moteris jaučiasi negalinti ar nepasiruošusi santykius nutraukti, ar jei ji išsiskiria, bet vėl sugrįžta, žmonės, kurie bandė padėti, linkę jaustis, kad jų pastangos nepasiteisino ir dažnai savo nepasitenkinimą tuo išreiškia kaltindami smurtą patiriančią moterį. Geresnis sėkmės matavimas, ar pagalba pasiteisino, yra kaip gerai tu gerbei moters teisę valdyti savo gyvenimą - teisę, kurios smurtaujantis vyras negerbia - ir kaip jai padėjaii galvoti strategijas padidinančias jos saugumą. Jei dėmesys sutelkiamas į šiuos du tikslus, žmogus, norintis padėti, jaus mažesnį nepasitenkinimą ir bus naudingesnis pagalbos šaltinis moteriai".
