Turiu teisinį išsilavinimą ir atrodė per 10 metų tiesioginio darbo su žmonių problemomis pakankamai s u p r a t a u žmonių psichologiją, jų mąstymą ir mokėjau įgyti pasitikėjimą net nepatiklių psichinių ligonių. Bet vieną vakarą sutikau savo nuodingą žmogų ir turėti įgūdžiai „ant jo“ nesuveikė. Taip greičiausiai atsitiko dėl to, kad per tą dešimtmetį neturėjau patirties su smurtautojais artimoje aplinkoje ir todėl, kad jį jaunystėje, dar mokykliniais metais, buvau įsimylėjusi. Mokyklinė meilė visada atrodė buvusi tokia ypatinga, kad ištekėjusi už mylinčio, gero, švelnaus, patikimo vaikino retkarčiais prisimindavau pirmąjį. Juk pirmasis man rašė eiles, atakavo dėmesiu ir kėlė audringas pavydo scenas. Tai atrodė kaip ryškūs meilės įrodymai. Tiesa...tas įsimylėjęs žmogus tiesiog vieną dieną nustojo su manimi bendrauti ir aktyviai vengė bet kokio pokalbio. Netekau žmogaus ir liko daug daugtaškių. Aš dėl nutrūkusio bendravimo prisiėmiau kaltę sau, tame kad pati per mažai rodžiau dėmesio. Ypač mintys apie pirmąjį sukildavo tada, kai šeimoje subręsdavo konfliktas ir pasijausdavau nepakankamai suprasta. Pavasarį prieš vėl sutinkant pirmąjį buvo labai įtemtas laikotarpis darbe, dirbdavau net namie iki išnaktų, mirė močiutė, atstojusi man mamą, o vyras demonstravo nesupratingumą ir pritarė, mano demostruojamiems, nekalbadieniams kelis mėnesius. Vyras lyg tarp kitko užsiminė ir apie skyrybas. Jaučiausi išsekusi, nevertinama ir žemiausiame savo gyvenimo taške. Tada po 17 metų tylos parašė el. paštu pirmasis. Buvo labai supratingas ir sakėsi praradęs viltį gyventi, pasiilgęs manęs. Skundėsi nesusiklosčiusiu šeimyniniu gyvenimu, bloga sveikata, nemiga ir košmarais. Sakė, kad pasikalbėjęs su manimi miega ramiau. Man rūpėjo jo savijauta, norėjau jam padėti, nes staiga pasijutau kalta dėl jo sveikatos būklės. Jis sugebėjo man įteigti, kad dėl to jog ištekėjau už kito jis 13 metų kankinasi, nuolat verkia. Susirašinėjome kasdien kelis mėnesius. Tiek dėmesio ir demonstratyvios meilės buvau nemačiusi per visą gyvenimą. Jaučiausi emociškai apsvaigusi ir net jo nemačiusi buvau pasiryžusi skyryboms su vyru. Pirmasis atrodė toks nuostabus, o aš jam tiek skolinga. Kai susitikom po keletos mėnesių tą patį vakarą suplanavom abiejų skyrybas ir ateitį. Dar keletas mėnesių romantikos su retais susitikimais ir ilgais pokalbiais telefonu. Po to sekė jo palaikymas skyrybų procese ir atsiradę nepagrįsto pavydo priepoliai. Pavydėjo vyrui su kuriuo skyriausi, bendradarbiams ir klientams. Iš pradžių retkarčiais jam išsprūsdavo nepagarbūs žodžiai mano buvusio vyro atžvilgiu, demonstratyvi panieka visų mano giminaičių atžvilgiu, o pamažu ir tiesioginiai kaltinimai išdavyste man. Vėliau pradėjo kaltinti mane pasileidimu, kad prieš 13 metų susiviliojau patinu, kad dėl kūno geidulių išdaviau meilę jam. Kaltinimus keitė meilės prisipažinimai, o juos vėl kaltinimai. Jis vis bandė mane įtikinti, kad aš, mano vyras, visa mano giminė skolingi už jo ašaras, už jo neįvykusias vestuves su manim ir negimusius mūsų vaikus. Demonstruodamas savo neapykantą mano buvusiam vyrui grasino jam pakenkti finansiškai ir fiziškai. Kai pasakiau, kad tas žmogus niekuo nekaltas pradėjo pulti mane, kad jį ginu ir saugau dėl buvusio seksualinio ryšio. Pasakodavo, kaip seka mano vyrą, kad jam pripirš prostitutę, kuri jį apkrės ligom. Aš puikiai supratau, kaip tai neteisinga ir perspėjau buvusį vyrą. Gal tai buvo pirmojo paranoja, o gal tikras manęs sekimas, bet jis pasakė, kad žino jog saugau savo buvusį vyrą. Aš pradėjau bijoti savo šešėlio, pradėjau bijot jog mano namuose ir kompiuteryje įmontuotos sekimo kameros. Jis pradėjo girtis savo pažintimis nusikaltėlių pasaulyje ir atvirai grasinti jog visi jį nuskriaudę mirs. Jis pradėjo atvirai žeminti mane žodžiais, tyčiotis iš mano darbo. Pradėjau verkt lyg emocijų nevaldanti paauglė, pradėjau bijot savo šešėlio, praradau ryšį su draugėmis, nebenorėjau bendrauti net su savo giminaičiais. Kai išvažiuodavau pas drauges į jų šeimynines šventes arba nueidavau į darbo šventes jis keldavo pavydo scenas, verkšlendavo, kad sukeliu jam skausmą. Tuo metu jis vis dar gyveno su žmona ir vaikais. Nė 40 metų neturinčią žmoną vadindavo „boba“, o savo vaikus „netikusiais snargliais“. Tai buvo taip neskanu, bet guodžiausi tuo, kad „pasveikęs“ jis ims gerbti žmones ir brangins savo vaikus. Būdavo skaudu girdėti kaip jis girdavosi „muštruojantis“ savo sūnų, kad jis būtų geriausias. O juk berniukui tik 10 metų, jį mylėt, o ne „muštruot“ reikėjo. Neprieštaravau iš pradžių jam, kai jį apimdavo įsiūtis žodžiais, tiesiog laukdavau kol praeis. Naiviai tikėjau jog rasiu būdą kaip jam padėti nesijausti blogai, kaip jį išgelbėti nuo jo vidinių pabaisų. Ieškojau informacijos apie psichikos ligas, apie potrauminius sindromus, bet jokie mano siūlymai ieškoti pagalbos jam nebuvo tinkami. Jis griežtai atsisakė psichologo konsultacijos motyvuodamas tuo, kad psichologas nėra pats patyręs tokio skausmo, kurį jaučia jis. Blogiausia tai jog ilgai dar tikėjau, kad čia aš kalta, jog jis toks piktas, kalta jog man grasinama ir kalta dėl to, kad esu žeminama. Iš pradžių, trejetą metų, labai bijojau jog liksiu viena, kad mane jis paliks. Atrodė jog neišgyvensiu jį praradus. Nors gyvenome atskirai ryšį palaikydavome kasdien telefonu, žinutės ir skambučiai užimdavo didelę dalį mano laisvo laiko ir dalį darbinio. Aš nuolat jaučiau nerimą, įsitempimą ir laukimą kada bendravimas pagerės, po to laukimą kada pablogės. Viskas buvo lyg ant amerikietiškų kalnelių...ramuma be blogo/gero emocinio pakilimo išsilaikydavo kuo toliau, tuo trumpiau. Priėjom iki to, kad net apie orą šnekant buvo ramu apie porą dienų. Kai jau atrodė prarasiu protą, pati ėmiau jam priešintis. Pasisekė darbe...ėmiau dirbti su smurto artimoje aplinkoje aukomis, pradėjau matyti „mano meilės“ elgesį kituose smurtaujančiuose vyruose, pradėjau sau kelti klausimą „ar manyje problema?“. Turbūt suveikė išgyvenimo instinktas, nes pagalvodavau jau ir apie mirtį. Kai mane jis užsipuldavo žodžiais, pradėjau duoti atgal. Pradėdavau atvirai sakyti, kad mūsų santykiai panašūs į mano klientų. Po mano užsipuolimų jis demonstruodavo įsižeidusį ir porą dienų neieškodavo su manimi ryšio. Nesuprasdavau savęs, bet tuo metu pradėdavau jausti palengvėjimą ir baimę, kad jis vėl paskambins ar parašys. Jis parašydavo ir viskas vėl užsisukdavo iki eilinio susirėmimo ragais. Jis verkšlendavo, kad nori manimi pasirūpinti, o aš jo patarimų nepaisau ir „duodu per snukį“. Kadangi ėmiau gauti daugiau laiko atsikvėpti, ėmiau atgauti blaivų protavimą ir ėmiau įtarinėti, kad tai jo taktika, o ne tikras verkšlenimas dėl esą „jo pastangų neįvertinimo“. Kai užslėptai vis drausdavo kur nors eit – eidavau specialiai. Nieko apie tai nesakydavau, mėgavaudavausi tuo tyliai. Kai ėmė bausti tyla, ėmiau tam pritarti. Kai ėmė vengti susitikimų, ėmiau vengti pokalbių telefonu. Nesikalbėdama ėmiau jaustis laimingesnė, nei kalbėdamasi. Pajusdavau jėgų anplūdį ,kai nesikalbėdavom savaitę, o išgirdus atėjusio SMS garsą kaskart įsitemdavau. Norėjau su juo bendrauti, bet civilizuotai, pagarbiai kaip santykių pradžioje, bet jis mane po poros žinučių nuvildavo, nes imdavo priekaištauti man dėl laikotarpio, kai turėjom atskirus gyvenimus. Galop kai vis dėl to pradėdavome kalbėtis, aš pradėjau jį patį kaltinti duotų pažadų nevykdymu, kaltinti gasdinimu, kaltinti nejautrumu mano skausmui. Pradėjau pokalbių metu analizuoti jo poelgius ir sakyti ką jie reiškia iš tikrųjų. Šitos analizės jam baisiai nepatikdavo. Pati to nesuprasdama pasakiau jog jis „karalius nuogas“. Tada jis tylėdavo mėnesiais ir vaidindavo įsižeidusį. Nurimusi nuo įtampos vėl pradėjau ieškoti tokio elgesio prototipų ir atsakymų. Netyčia perskaičiau straipsnelį apie narcizus...ir pajutau kažką pažįstamo. Sukaupusi valią parašiau jam demonstratyvų, griežtą atsisveikinimo laišką, jo atsakymo nepajėgiau perskaityti mėnesį. Jaučiau, kad gavau laišką, bet paniškai bijojau net jungtis prie el pašto. Perskaičiusi jo laišką apsiverkiau, bet nurimusi surašiau jam visas jo laiške rastas logikos klaidas...ir jis man nerašo daugiau nei mėnuo. Žinau jis pyksta ir yra įsižeidęs, bet mano viduje dabar pagrindiniai jausmai yra pyktis, nusivylimas, neapykanta, panieka, pasibjaurėjimas ir trokštamas teisingumas, o ne užuojauta jo vidiniam skausmui ar meilė.
Dabar skaitau knygą apie narcizus ir tikiu savo pasveikimu. Tikiu, kad grįš šypsena į mano gyvenimą, kad grįš džiaugsmas dėl to, kad gyva, kad susigrąžinsiu draugus, kuriuos atstūmiau tapusi nuodingo žmogaus auka. Užjaučiu tas, kurios gyvena kartu su šiais parazitais ir neturi net atokvėpio minučių jog suprastų koks apgailėtinas jų gyvenimas ir kokia beviltiška jų kova padėti šalia esančiam mylimam žmogui. Užjaučiu jų vaikus ir noriu tikėt jog jie nesulūš ir išliks žmonėmis. Moraliniai sadistai nesikeičia, didžiausia meilės jiems auka – palikti juos pačius jų pragare, kad suprastų jog čia jie parazitai, o ne pasaulis jiems už kažką skolingas. Kadangi esu sveikstanti po priklausomybės noriu padėt ir kitom pakilt dalindamasi savo patirtimi ir patarimais, bei išklausydama. Nebijokit moterys, jie neatims iš jūsų vaikų, nepaliks plikų basų ir jūs nesat „kvailės“ nesugebančios savimi pasirūpinti. Tikėkit tuo ir įstatymai jūsų pusėje, tik rinkit įrodymus, filmuokit, įrašinėkit pokalbius, eikit pas gydytojus, fiksuokit sužalojimus...norit meluokit, kad nukritot nuo kopėčių, bet fiksuokit, kad galbūt vieną dieną turėtumėt įrankius savo parazitams „padėti į vietą“. Ypač pasistenkit dėl vaikų, nes matydami smurtą jie užauga sužaloti, dažnai patys tampa parazitais.
