Roberta
Kas yra normaliai gal reiktu paaiskint. Kad tada, kai mama, sedi su vaiku namie ir dar 3 menesius negauna jau nei cento, bet reik sulaukt darzelio, vyras gautu pakankamas pajamas: maistui, zieminei striukytei is devetu rubu, automobilio remontui, mokesciams, vaistams,
Cia yra vyro pareiga. Cia yra butinybe. Gali buti ir didesne suma, keliones, atostogos, kavine. Bet tuo sunkiuoju laikotarpiu, kai dirba tik vienas, jis turi uzdirbti ant tos butinybes bent.
Ir jei to nera, tai gero tiketis yra kvaila. O mano atveju taip buvo.

Na taip, aš taip pat niekada nesusidėčiau su mažai uždirbančiu, nes jai yra vaikų vyras financiškai turi tvirtai stovėti ant kojų. BET, faktas, kad mažai uždirba, dar ne rodiklis, kad jis imsis smurto. Tikrai būna žmonių (ir vyrų), kurie dėl vienokių, ar kitokių priežasčių mažai uždirba. Taip tai gali kelti įtampų ir barnių, bet pagarba lieka. Ir būna uždirbančių vyrų, kurie smurtauja, o pinigus ir įtaką naudoja, kad galėtų valdyti moterį.
Man daug rimčiau atrodo signalas "gynė savo nuomonę, nors nieko neišmanė". Maniškis toks buvo. Nors buvo gan išsilavinęs, bet tik savo srityje ir ten kur trūko žinių aršiai gynė savo nuomonę. Tą patį bruožą pastebiu ir pas draugės draugo. Jis pinigus uždirbti moka, nors nieko nebaigęs, bet yra psichologinis smurtautojas, o kai nesuveikia kartais imasi fizinio smurto. Hmmm, čia gal tokių būdu dangsto savo nepilnavertiškumą.... Įdomu.
Matai, aš noriu sudaryti smurtautojo "portretą", kurį būtų galima atpažinti santykių pradžioje. Tik forumas kažko apmiręs paskutiniu metu

Roberta
Labai džiaugiuosi, kad sukūrei šią tema. Praėjo jau nemažai metų, o ji man vis dar aktuali. Ir iš tiesų tik dabar galiu kalbėti, rašyti. Anksčiau tik paskaitydavau, bet per daug užspausta kažkas buvo viduj .
Per visus šiuos metus, mačiau bendradarbių, draugų, draugių požiūrį. Dauguma svetimų žmonių, žinančių mano situaciją vistiek smerkia, kad išsiskyriau, išdraskiau šeimą, vaikams reikia tėčio, atleisk jam, gal nepasikartos. Nesakau, kad jį pateisina, bet tikrai ir nesmerkia. Tokia dar ta mūsų visuomenė, požiūris.
Negeria, nerūko, per mergas neina. Tobulas vyras. O aš manau, kad vyras turi sugebėti daugiau. Ir būtent dabar, kai turiu auklėti berniukus ir mergaites, supratau, kad istorija dar nesibaigė. Neseniai dukra paklausė, kuo tau išvis patiko tėtis, kaip tu galėjai būti su tokiu, kodėl buvai. Man pasidarė gėda, aš tą ir pasakiau jai, kad gėda, kad nesuprantu, kaip galėjau būti, tiesiog buvo žema mano pačios saviverte, gal galvojau, kad kito, geresnio negali būti. Bet aš klydau. Dar kažkada pasakiau: niekada nebūk su žmogum, kuris tave menkina ir laiko prastesne, bando priversti pasijusti blogai ar kalta, neleidžia ko nors.
Ir ypač dabar man irgi reikalingas smurtautojo portretas. To jauno dar net nežinančio, kad tokiu taps. Noriu teisingai auklet berniukus, kad jie gintų, o ne pultų mano marčias ir apsaugoti dukrą, kad ji pažintų mkažiausius įspėjamuosius ženklus dar pirmųjų pasimatymų metu.

Roberta

1. Reikia stebėti ar žmogus sugeba pripažinti savo kaltę.
2. Ar nesisavina tavęs, ar nedraužia, nevaidina liūdinčio jei išeini be jo ir dar trumpu sijonu.
3. Ar stengiasi dėl tavęs lovoj, ar yra savanaudis.

Roberta
O forumas apmirė, nes visos iš mūsų nusivylė manau, kad nėra realios pagalbos. Taip, mes galim palaikyt ir suprast morališkai, bet.... juk reikia realaus advokato, gero darbo, tiksliau algos, ir būsto bent pirmiesiems metams. O tada jau ir iššikalbėt galima ateit į forumą. O čia mes visos traumuotos, kitų nesuprastos, kartais smerkiamos. Negalinčios viena kitai duoti naujo darbo, kur niekas nepyksta, jei vaikas serga, ir dar turi popamokine grupę darbuotojų vaikams ir butų bent laikinai nesuteikiam.... užtat gal ir apmirė viskas.
Surašiau kažkada laišką, siunčiau tam, kam turėtų būti svarbu ir kas turi galimybes. Dėsčiau punktus su pasiūlymais, ką, kaip ir kodėl. Padėkojo.
Nuo to laiko dar niekas neįvyko. Viskas yra kažkokių tyrimų, pasitarimų lygyje. Nors net algos klausimą pasiūliau kaip skaičiuot, kad tokia nukentėjusi moteris galėtų pasirūpinti savimi ir vaikais.

Manau didžiausią moterų problema ir pažeidžiamumas per vaikus. Jie tuo naudojasi. Realiai Lietuvoje esame neginamos. Moteris, jeigu nori jaustis saugi, jau iki santuokos ar bent iki vaikų gimimo turi turėti nuosavą butą (ne bendrą su vyru) pastovų stabilų darbą ir santaupų ARBA tėvus su plačia pinigine. Ir dar stebisi kodėl Lietuvoje gimstamumas mažėja... Populistinės partijos perka balsus už "vaiko pinigus", o kad sukurtų infrastruktūrą apsaugoti moteris nuo smurto arba išeiti į darbą kai vaikai maži, suteiktų galimybę mums būti nepriklausomoms ir gyventi oriai, o dabar numeta 60 Eur vaiko pinigų ir laukia aplodismentų
O šiaip tai Lietuvoje "davatkynas", mažiau reikia galvoti, ką kiti kalba, nes dažnai taip sako žmonės, kurie patys yra nelaimingi ir pavydi, tiems kurie yra drąsūs reikia žiūrėti tik savo interesų ir atsiriboti nuo tokių žmonių

Gerai, jei tęsiant temą apie smurtautojo portretą - papildysiu

1. Reikia stebėti ar žmogus sugeba pripažinti savo kaltę. Taiklus pastebėjimas, net jei žmogus atsiprašo, reikia atkreipti dėmesį, kaip žmogus formuluoja atsiprašymą. Būna, kad "nu maždaug aš negražiai pasielgiau, bet šiek tiek ir tu pati kalta, per jautriai reaguoja, ne taip supratai ir pan." Čia rimtas signalas, bus problemų.
2. Ar nesisavina tavęs, ar nedraudžia, nevaidina liūdinčio jei išeini be jo ir dar trumpu sijonu. Papildymas: ar apskritai nenaudoja "liūdno veido" manipuliacijų.
3. Ar stengiasi dėl tavęs lovoj, ar yra savanaudis.
4. Ar nėra linkęs neadekvačiai ginti savo nuomonės, net tokiais atvejais, kai tuo klausimu nieko nenusimano.

Beja, atsiminiau, jau koks 12 metų atgal dar studijų laikais buvome moterų pagalbos centre. Ten šiek tiek nupasakojo smurtautojo portretą, čia to kur dažniausiai pasitaiko tarp išsilavinusių, iš pažiūros tvarkingų vyrų.

1. Visų pirma pasirodo, kad nuostabiausias pasaulyje jaunikis, geras, malonus, perdėtai paslaugus, patinka ne tik tau, bet ir tavo draugams ir artimiesiems.
2. Kai pajaučia, kad laimėjo tavo ir tavo artimųjų palankumą, prasideda pirmasis "žaidimo" etapas - NUTRAUK SOCIALINIUS RYŠIUS. "Tu pažiūrėk, kaip tavęs negerbia draugai", "kaip nevertina darbdavys" ir .t.t Kaskart tau susipykus su kažkuom, tave guodžia formuodamas neigiamą požiūrį į aplinkinius. Su laiku moteris pradeda galvoti, "nu rimtai, visi blogi, tai bent draugą labai gerą turiu"
3. Kai susilpnėja socialiniai ryšiai, moteris išeina ir darbo prasideda kitas etapas - KALTĖS FORMAVIMAS. Kalta dėl visko: blogai vakarienę pagamino, dėmesio neparodė, kai reikėjo, nepalaikė, į kitą vyrą pažiūrėjo. Jis toks geras, taip stengiasi, o tu tokia begėdė. Įsimylėjusi moteris su laiku ima galvoti, "nu gal?", " o jei labiau pasistengčiau?".
4. Kai pamato, kad moteris "užkimba ant kaltės kabliuko" parsideda ketvirtas etapas - SAVIGARBOS ŽEMINIMAS. Nu čia jau turbūt nereikia aiškini, užkliūva viskas: elgesys, išvaizda, emocijos (nors pats nuosekliai darbuojasi, kad išvestų iš kantrybės) ir.t.t.
5. Jei moteris parodo "stuburą" prasideda penktas etapas ATSIPRAŠYMA, JEI NEPADEDA GRASINIMAS, PERSEKIOJIMAS, FIZINIS SMURTAS. Žodžiu daro viską, kad atgautų kontrolę. Dažnai net pasitelkia gimines, draugus su kuriais moteris ryšius nutraukus, o jis sutaria puikiai
   Nežinau, kodėl buvau pamiršus, bet psichologė iš pagalbos moterims centro buvo pasakojusi

Taip, esi visiškai teisi. Mūsų niekas negina. Toks beviltiškumas apėmė, kai kitoje temoje Sandra parašė. Ir tikrai, viskas atsimuša į pinigus. Jei jie nekelia problemų, manau du trečdaliai lengviau nutrauktų santykius. Tokius, kurie skaudina, veda į niekur. Kur vaikai mažiukai mato tą visą siaubą. Nugalėt tą begalinę meilę būtų kur kas lengviau, kai pagrindiniai poreikiai būtų užtikrinti. Gyvent yra kur, maisto užteks, rūbelių irgi, darbas nors už 700€. Egzistuosi, ne oriai, bet išgyvensi. Deja, kai tau vos virš 20 ir turi du vaikus, esi prigąsdinta vyro ir bijai vaikų teisių, neturi kur eit ir už ką gyvent yra siaubinga. Lieki viena. Ir jei neturi artimųjų...

Tie 5 punktai geri, tačiau bent mano atveju visa tai vyko vėliau, jau po vestuvių, po pirmo vaiko. Ir svajonių jaunikis jis nebuvo.

Kaip keista... Bijoti vaikų teisių... Ar ne jie turėtų tūrėtų pagalbos ranką?

Roberta
Na mano atveju, is vaikų teisių darbuotoja, netikėtai paskambino į namų duris, buvau tik grįžusi iš ligoninės, paklausinėjo, apžiūrėjo ir išėjo pasakiusi, kad spręs. Dar sužinojau, kad kreipėsi į ugdymo įstaigas. Vaikai ir aš buvom išsigandę. Aš krūpčiojau nuo kiekvieno durų skambučio, labai bijojau buvusiojo apsilankymo ir vaikų atėmimo. Realiai nieko nesupratau, nebuvau susidūrusi, kas yra vaikų teisės,ko jie iš manęs nori. Taip, kai viskas nurimo, išsiaiškinau ir supratau, kad patikrino ar jo nėra kartu, ar vaikams saugu, ar jie prižiūrėti, ar nereikinga man arba vaikams pagalba , pvz. psichologo. Bet tuo metu, aš nieko nežinojau ir nesupratau! Skaityti negalėjau tada išvis.
Todėl ir buvo baisu.

Ugne
O kokiame mieste tos skrajutės išplatintos, nes nepastebejau nei mokykloj, nei poliklinikoj.

Man is pradziu kasdien geles dovanojo.poto i savaite pora kart,nesikeike,nereike,is pradziu neparodo tikrojo.isduoda per didelis saldumas,gerumas.

Nu taip, perdėtas lipšnumas, globėjiškumas, kalbėjimas kaip su mažu vaiku. Tai parodo požiūri į moterį kaip į "kvailutę", tai ženklas kad reikia "pasiųsti" jį toli ir greitai

Roberta
Baisu ką parašei apie nuosavą būstą, kad ir kambarį nuosavą, slaptus pinigus nuo vyro. Bet tai taip teisinga. Ir deja dukrai šitą teks įskiepyt kažkaip. Savotiškai baisu persistengt, nereikia nuteikt prieš visus vyrus, tai irgi gali būti žalinga. Yra labai labai gerų ir mokančių mylėti, bet atsargiai užsiminti būtina.

Ugne
Labai džiaugiuosi dėl to, kas jau padaryta, aš po savo skyrybų labai laukiau kol tokia informacija bus prieinama tuo metu kada yra reikalinga moterims pakliuvusioms į smurtinę aplinką. Tai kaip praregėjimas (tokia informacija), tuo metu kai esi duobėj, kaltini save ir net nesupranti kas vyksta.
Manau finansavimas buvo ribotas, dėl to ir nesimatė tų skrajučių jei jų nebuvo užtektinai. Nes tikrai žiūrėjau ir laukiau kol jas užmatysiu. Man tai nebėra aktualu, tačiau taip norisi, kad kuo daugiau moterų suprastų, žinotų ir ryžtųsi nekentėti.