Roberta
Labai džiaugiuosi, kad sukūrei šią tema. Praėjo jau nemažai metų, o ji man vis dar aktuali. Ir iš tiesų tik dabar galiu kalbėti, rašyti. Anksčiau tik paskaitydavau, bet per daug užspausta kažkas buvo viduj .
Per visus šiuos metus, mačiau bendradarbių, draugų, draugių požiūrį. Dauguma svetimų žmonių, žinančių mano situaciją vistiek smerkia, kad išsiskyriau, išdraskiau šeimą, vaikams reikia tėčio, atleisk jam, gal nepasikartos. Nesakau, kad jį pateisina, bet tikrai ir nesmerkia. Tokia dar ta mūsų visuomenė, požiūris.
Negeria, nerūko, per mergas neina. Tobulas vyras. O aš manau, kad vyras turi sugebėti daugiau. Ir būtent dabar, kai turiu auklėti berniukus ir mergaites, supratau, kad istorija dar nesibaigė. Neseniai dukra paklausė, kuo tau išvis patiko tėtis, kaip tu galėjai būti su tokiu, kodėl buvai. Man pasidarė gėda, aš tą ir pasakiau jai, kad gėda, kad nesuprantu, kaip galėjau būti, tiesiog buvo žema mano pačios saviverte, gal galvojau, kad kito, geresnio negali būti. Bet aš klydau. Dar kažkada pasakiau: niekada nebūk su žmogum, kuris tave menkina ir laiko prastesne, bando priversti pasijusti blogai ar kalta, neleidžia ko nors.
Ir ypač dabar man irgi reikalingas smurtautojo portretas. To jauno dar net nežinančio, kad tokiu taps. Noriu teisingai auklet berniukus, kad jie gintų, o ne pultų mano marčias ir apsaugoti dukrą, kad ji pažintų mkažiausius įspėjamuosius ženklus dar pirmųjų pasimatymų metu.
