Saja taip, teisingai rašai, bet iš kitos pusės - visi atvejai individualūs. Mano atveju aš visiškai nesuvokiau, kad esu auka tuo metu ir man tokių įrašų paskaitymas būtų gal akis atvėręs, kad taip yra. Kad tai buvo smurtas aš apskritai susivokiau ir sužinojau iš įvairios gautos ir perskaitytos informacijos, tik po beveik 10 metų... Nes man tai kaip tik atvirkščiai galima sakyti nutiko - manyje tuo metu (turbūt vat kai jau atėjo tas savas lūžio taškas) tiesiog iš kažkur atsirado nežmoniška stiprybė ir suvokimas, todėl, kad suvokiau kad aš NESU nieko verta dūra kekšė (kaip jis kasdien kalė į galvą), ir kad trumpam atsitraukusi nuo jo jaučiausi geriau ir jo nepasiilgau ir galėjau laisviau kvėpuoti... Ir tada tiesiog turbūt pasąmoningai kažkaip tokia jėga įsijungė ir sprendimas buvo priimtas, ir niekas nebegalėjo pajudinti to mano apsisprendimo. Aišku, tuomet dar sekė pats baisiausias pusmetis mano gyvenime, nes kai jis susivokė, kad aš tikrai bandau su juo skirtis (nebuvome susituokę, bet gyvenome kartu porą metų), tai smurtas dar labiau sustiprėjo, jis užtikrino, kad dar gerą pusmetį teko gyventi kartu, su jo paūmėjusiais "šėliojimais", kol galų gale man pavyko nuo viso šito košmaro tikraja to žodžio prasme - pabėgti... Labai tave sveikinu ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jau po vienų metų sugebi apie tai kalbėti, rašyti, tartis su psichologais - tai yra nuostabu ir tai reiškia, kad tavo gijimo kelionė prasidėjo laiku ir bus daug sėkmingesnė, nes nebuvo nukelta 10 metų į priekį. Linkiu didžiausios stiprybės ir sėkmės!
