Vasaraa
Labai jau greitas pripratimas. Tai gali būti apgaulinga ir tiesiog sugrįš dar. O jei tai tiesa, tai Tau labai labai pasisekė. Manau, nuo vaiko irgi daug priklauso, svarbu, kad jis nebijotų sakyt ir piešt nors ir visų keturių, kad negalvotų, kad tokie piešiniai Tave liūdina, todėl jų geriau vengt.
Šiaip įdomų šeimos modelį susigalvojo mano vaikas. Man buvo keista, bet jam tai viskas normalu. Ir jis nekeičia to. Maždaug taip: mamos šeima- aš, jis, sese, mano draugas. O jo šeima: jis, sese, aš, mano draugas, tėtis. Ir tegu taip lieka. Kartais net galvoju, kad tai teisingiausia ką įmanoma sugalvot. Juk skiriasi tėvai. Jų šeima sugriūna. O vaikų lieka nei šiokia, nei tokia tol, kol jie atranda ką vadinti šeima. Beje, darželyje dažnai slepia nuo kitų vaikų. Ne dėl to, kad gėda, o dėl to, kad kiti vaikai išvis nesupranta skyrybų savokos, frazė, kad tėtis nepagamins šventei robotuko, nes negyvena kartu, kitiems vaikams yra svetima ir nesuvokiama. Ir maniškis buvo labai laimingas, kai į grupę atėjo mergaitė, kurios tėvai išsiskyrę. Sako ji vienintelė supranta kaip gali būti.
Labai džiaugiuosi, kad kažkiek galiu padėti ir yra nors mažas palengvėjimas nuo to. Nors kartais atrodo, kad ir pati būnu ant subyrėjimo ribos. Iš esmės lyg turiu būti laiminga, bet nesijaučiu taip, trūksta kažkokios naudingos, prasmingos veiklos gyvenime. Nerealizuoju savęs, nieko dėl to nedarau ir sukuos užburtam rate save kaltindama, bet bijodama pajudėt iš saugaus taško.
Skyrybų procesas truko apie 4 mėn. Jokio susitaikymo laiko net nebuvo, bet priduodi kokį lapą ir lauki, tada vėl lapas, vėl lauki. Iš tikro, jei ne paskola, būtų greičiau.
Beje, o tavo buvęs vyras moka alimentus? Laikinus, paskirtus, nepaskirtus, savanoriškai tiesiog, bent kažkiek? Juk jau nemažai laiko praejo?
