fleurette
Na, kol kitaip negali, tikrai per save nelipsi ir nekursi ilgalaikių santykių. Tai tikrai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ir dar skirtingu metu nuomonė kardinaliai keičiasi. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog turim pereit per savo išgyvenimus ir tam tikru metu pajausti, kas tuo metu svarbu ir reikalinga. Vaikams manau yra svarbus normalių, gražių santykių pavyzdys. Berniukai auga ir mokosi. Elgesio su moterimis mama viena neišmokys. Kad ir ką ji bekalbėtų, manau geriausia, kai realiai mato kasdienybėje. Bet - tik tinkamą elgesį.
Apskritai, mano nuomone, patys gražiausi ir tvirčiausi santykiai kuriami, kai du žmonės yra sveiki emociškai, tvirtai žino ko nori, gali pasirūpinti finansiškai savimi. Mano atveju, taip nebuvo. Aš gijau jau būdama santykiuose ir kartais matau, kiek kantrybės reikia mano vyrui dėl mano praeities žaizdų.
Kalbėjai apie vaikų gyvenimą tik su Tavimi. Ar dėl vaikų ateities ir dabarties turi stengtis darydama tai, ko negali kol kas. Aš manau, kad ne. Vis dėlto, pirmiausia pastatykime save į pagrindinę rolę savo gyvenime. Gal tai savanaudiška, bet jei tik į pirmą vietą pradedi statyt vaikus ar vyrą, sugriūni pati. Tada imi griaut ir juos kartu... Aišku, būna išimčių, kai serga ar kažko panašaus, kai turi atsisakyt miego, poilsio ir apskritai savęs. Bet ne nuolatos.
Dėl internetinių pažinčių žinau, kad daugelio nuomonė tokia kaip Tavo. Man kažkaip matyt pasisekė. Aš gan ilgai susirašinėdavau, kol perprasdavau žmogų, jei nepatikdavo, nebeatrašydavau. Nedasileisdavau iki jokių pokalbių apie lovą. Pati rinkausi atididžiai. Kalbėdavau tik su mandagiais, mokančiais pagarbiai bendraut. Ieškojau įdomių žmonių, pašnekovų su nestandartine veikla, požiūriu. Tiesiog būdavo įdomu paplepėt. Ieškojau tokių laisvalaikiui praleist, nueit į kiną, pavažinėt dviračiais, nulėkt prie jūros. Ir tik tada, kai žmogus ima tikti savo bendravimu, pradedi ji laikyti draugu, tik tada gali judėt toliau. Jei pusiaukelėj kyla įtarimų, kad esi reikalinga tik seksui - staiga nustoji atsiliept. Kiek liko tokių normalesnių? Gal 3. Aišku dabar jau nebendrauju su jais. Kiti tikrai nebuvo verti mano laiko. Bet kai likdavau vienui viena savaitgalį, o tėvas pasiimdavo vaikus, buvo visai geras užsiėmimas.
Beje, dėl Tavo ašarų po jogos. Skaičiau kitoje temoje. Kodėl manai, kad tai buvo blogai? Gal kaip tik viskas, kas sukaupta, visas skausmas, būtent šitaip ir valosi. Gal po tokių dalykų, kaip tik lengviau sveikti ir pagyti.
