Mergele_ Pas manęs irgi ne rojus buvo, tik problemos ne tik su vyrais. Augau destruktyvioje šeimoje, kur tėvas visus šokdino, mačiau visko, namuose skraidė daiktai, buvo ne kartą kviesta policija. Taip pat kaip jauniausia šeimos narė, buvau ta, ant kurios visi išlieja neigiamas emocijas, buvau žeminama ir menkinama dėl įvairiausių priežasčių. Kai po mokyklos įstojau į univerą buvau taip psichologiškai paveikta, kad man buvo sunku buvo suprasti, kaip kiti gali kalbėtis su manimi. Mano buvo ypač prasti socialiniai įgūdžiai, todėl buvo sunku pritapti ir universitete, turėjau keletą draugių, bet visada buvau jų šešėlyje. Po to pakliūdavau į darbovietės, kuriuose buvo stiprus mobingas, tai man kaip jaunai specialistei, kuri neneša kyšių, kliūdavo labai stipriai. Su santykiais taip pat lengva nebuvo, matyt smurto ratą sunku nutraukti ir nesąmoningai pasirenkame naujus kankintojus. Aš visą gyvenimą gyvenau tarp psichologinių smurtautojų. Per tokias patirtis išsivystė labai gera intuicija žmonėm, išmokau greitai atpažinti "blogiečius" ir laiku pasitraukti, tik bėda, kad pozityvių žmonių taip ir neateina į mano gyvenimą, o taip norisi pozityvo, gyventi aplinkoje, kurioje daugiau nuoširdaus bendravimo, juoko ir rūpinimosi vieni kitais. Pasvajoju ir apie vaikus. Kartais net pavydžiu toms moterims, kurios išgyveno smurtinius santykius, susikūrė naują gyvenimą, bet turi vaikų. Atrodo, tokie paprasi norai, o taip sunkiai šiame gyvenime pasiekiami 🙁
Užjaučiu tave, žinau, kaip tokie dalykai žlugdo žmogų, lėtai, bet užtikrintai... Geriausias kerštas jam - laimingas gyvenimas be jo. Tikiu, kad taip ir bus, tu to nusipelnei 🙂
