Mergele_ man kai taip buvo, tai dugną pasiekus pradėjau "sverti" mintyse: aš ir vaikai ar aš ir vaikai bei pareigų vykdymas vyrui, kuris savų nevykdo, ir nusvėrė pirmas variantas. Nes ir nedurna buvau, dirbau darbe, vaikai paauginti, tik tiek jog vertybė šeima.. Bet po to jau ir tai nebegrojo. Ne tam gimiau, augino mane, kad būčiau po plintusu ir kasdien verkčiau. Kai nusvėrė svarstyklės galvoje, tuomet iš tos pozicijos ir ieškot variantų pradėjau, ir tie variantai atsirado.
@Agne, pritariu. Esu lankius Al-Anon susitikimus, bet jie labai gilino aukos būseną, nustojau. Galvoju, gal SAV palankyti, gal ten kitaip. Šiaip man psichoterapeutė sako lankytis ten, kur "sveiki" žmonės, tuomet nėra ką gelbėt, o ne ten, kur daug kančios. Norėtųsi susitikti, moteriška draugystė gydo, o aš artimos draugės ar kelių neturiu. Labai rezonuoja tai ką skaitau knygoje "Narcizas tavo gyvenime", apie vaikų vaidmenis tokioj šeimoj. Aš buvau auksinis vaikas, labiausiai išplovė smegenis, praradau savo tapatybę ir vertę visiškai. Sesė atstumtoji, irgi situacija žiauri, bet ji nors dūmė iš ten kai tik galėjo, o mane tėvai lyg tampė už virvelės, tai myli, tai jau nekenčia. Labai daug darbo su vidiniu vaiku terapijoj išlenda..
