Esu vaikystėje patyrusi smurtą. Tiek fizinį, tiek psichologinį. Tėvas mustavo prieš mamą. Tėvas pasikorė ir paliko gilią traumą. Geriu antidepresantus ir kitus vaistus. Noriu parodyti pvz, kad nėra gėda sirgti psichologinėmis ligomis, nėra gėda gydytis ir vartoti vaistus, nėra gėda kreiptis pagalbos. Kai užaugau, pastojau ir buvau palikta viena. Labai daug įkvepenčio pasakojimo reikėtų pasakoti. Kitas draugas smurtavo prieš mane ir mano sūnų psichologiškai. Šiuo metu gyvename tryse. Aš, sūnus ir draugas. Draugas turi bipolinį sutrikimą. Tad kartais kenčiu nuo jo manipuliacijų. Bet su tuo susigyvensime. Abu kartu stipriai dirbame.
Traumos iš vaikystės ir depresija
2 mėnesiai later
- Redaguota
Tu gyveni tamsoje... Ne antidepresantų tau reikia... Aš taip pat 27 metus gyvenau psichologinio smurto sąlygomis. Vaikystėje tėvas psichologiškai smurtavo prieš mamą ir mane. Visko buvo, atsibundu naktį, o prieš akis girtas tėvas su kirviu rankoje.... Esu ir laiptinėje miegojus, nes girtas tėvas iš namų išvarydavo nu žodžiu visko visko buvo ....Plius prieš mane psichologiškai smurtavo brolis, nuolat žemino. Buvau nuolat įtikinėjama, kad esu negraži, kvaila ir .t.t. Su tokiu požiūriu į save eidavau ir į mokyklą ir bandžiau megzti pirmuosius socialinius kontaktus. Mokykloje toks asmuo kaip aš buvau geras kąsnelis patyčioms. Taip turėjau keletą "draugių", bet jos manimi labiau naudojosi, nes turbūt jautė, kaip noriu pripažinimo. Prisimenu, kai įstojau į universitetą, buvau taip "sulaužyta", kad kai pirmoji grupioke priėjo su manimi pasikalbėti, aš buvau tokia nustebusi. Juk aš nenormali, kaip ji gali su manimi kalbėti?!! Aš nebuvau pratusi, kad žmonės su manimi normaliai bendrauja. Deja, mano socialiniai įgūdžiai buvo labai prasti, tai po to atstūmimas, o ir patyčios jautėsi ir universitete. Ir vėl turėjau draugių, bet aš joms buvau reikalinga labiau, kai reikia kam nors reikia išsiverkti ant peties, bet šiaip pagarbos tikrai nebuvo. Po universiteto buvo ne ką geriau. Turėjau draugų kompaniją, kurioje taip pat buvau, kaip 3 brolis Jonas... Jaučiau nuolatinę įtampą, negalėjau atsipalaiduoti, juokauti, būti savimi, nes kiekvienas mano suklydimas buvo palydimas patyčiomis. Per vakarėlius galėjau tik sėdėti ir šypsotis, bijodavau bendrauti, reikšti savo nuomonę. Po to supratau, kad bendrauju su narcisistinio tipo žmonėmis, tai aš buvau jiems geras "grobis". Tada susiradau draugą, kuris taip pat buvo psichologinis smurtautojas. Metus kenčiau jo psichologinį, seksualinį smurtą ir man atrodė, kad tai meilė. Tada dar prisidėjo brolis, grįžęs iš UK, tada dar mobingas darbe (kas yra dirbę sovietinio nomenklatūrinio požiūrio kolektyve, mane supras) ir buvo kažkoks BOM !!!! Atėjo suvokimas, kad taip negalima, nu kodėl aš? Esu mandagi, visada pagarbiai bendrauju su aplinkiniais, aš to nenusipelniau? Kodėl tai vyksta? Kodėl su manimi? Problemos suvokimas ir pripažinimas buvo labai skausmingas. Laisvalaikiu negalėdavau nustoti verkti arba miegodavau, nieko nesinorėjo, net pašlijo fizinė sveikata. Toks jausmas, kad išverkiau per visą gyvenimą susikaupusį skausmą. Ir tada sekė kiti skausmingi pokyčiai. Mečiau darbą, nutraukiau ryšį su draugais, išsiskyriau su "mylimuoju". Nutraukiau visus socialinius ryšius, nes supratau, kad kitaip nieko nebus. Bet šokas buvo. Nėra darbo, pinigų, nežinau, ką toliau noriu veikti gyvenime, nėra su kuo pasikalbėti, nėra kam pasiguosti, vieniši savaitgaliai, naujų metų išvakarės, gimtadieniai ir .t.t. Praėjo 5 metai. Per tą laiką daug dirbau su savimi, skaičiau daug literatūros. Supratau, kad smurtas - tęstinis reiškinys, žmogui ilgai užsibuvus nenormalioje aplinkoje, iš jos ištrūkti labai sunku. Žmonės elgiasi su tavimi taip, kaip tu jautiesi ir jei blogai jautiesi, pritrauki tokias asmenybes, kurie padės tau pasijausti dar blogiau (žinoma jie ir patys turi problemų). Išvažiavau į kitą miestą, susiradau kitą darbą. Per tą laiką išmokau leisti laiką viena ir tuo mėgautis, tikrai mėgautis, nors iš pradžių buvo nejauku. Nejauku vienai nueiti į kiną, teatrą ir kt., o dabar normalu. Turiu keletą normaliu draugių. Mokausi nubrėžti ribas, gerbti save. Taip, man 32 m., o tik dabar mokausi tokių dalykų. Vyrais vis dar nepasitikiu. Dauguma iš jų turi tikrai nekokį požiūrį į moteris, savininkiškumo požiūris, polinkis į manipuliacijas, ribų bandymą, norą kontroliuoti pastebiu pas daugelį ir dedu į kojas. Nežinau, gal aš vis dar savo elgesiu traukiu tokius žmonės. Bet jau po truputį bandau save nuteikti, kad reikia grįžti į gyvenimą ir santykius naujus užmegzti, bet tai yra darbas visų pirma stebint save ir visų antra stebint jį, kad nejučia vėl neįsivelčiau į destruktyvius santykius. Bet kuriuo atveju dabar jaučiuosi kitu žmogumi. Pavydžiu tiems, kurie užaugo normalioje aplinkoje, aš visada jausiuosi kitokia, manau, nepasitikėjimas aplinkiniais ir nuoskaudos išliks visą gyvenimą.
Tavo pasakojimas daug kuo panašus į mano: vaikystė smurto sąlygomis, traumos ir mylimieji vienas po kito tokie. Aš tikiuosi, kad jis realiai linkęs spręsti problemas, o ne tavimi manipuliuoti, kad tu taip manytum. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip bebūtų neapgaudinėk savęs nė dienos, jei jautiesi blogai dėl draugo elgesio ar situacijos kurioje esi, pripažink problemą ir pagalvok, kaip gali tai spręsti, nereikia tęsti traumų grandinės, gyvenimas per trumpas tokiems dalykams. Jei gydaisi depresiją vaistais, bet negydai ligos priežasties, nieko gero nebus. **Manau, tokias problemas reikia pripažinti, išverkti ir tada pasakyti STOP: keisti save, keisti gyvenimą, kad tokios situacijos nebesikartotų., tada pajusi pasitikėjimą savimi ir vidinę ramybę 
**
6 dienos later
Šaunuolė, kad išsisakėte. Tai padeda mums....man jus suprast, pajust tam tikrus bendrumo taškus, pajaust, kad esate sava. Ankstesniuose jūsų pasisakymuose vyravo noras mokinti gyventi, tam tikra agresija. Neįsižeiskit, toks pirminis įspūdis. Gal buvo tiesiog toks jums etapas...nors buvau pagalvojusi, kad "mergaitė" iš šiltnamio sąlygų, galbūt ką tik baigusi psichologijos studijas, atėjo mokinti morališkai ir ne tik "suspardytų" moterų. Dabar viskas aiškiau ir jūs sava tarp savų. Gaila, kad jums teko turėti tokią patirtį ir džiugu, kad su įgyta patirtimi stengiatės stotis ant kojų ir mylėti save. Ačiū, už pasidalinimą savo istorija.
5 dienos later
- Redaguota
Saja Agresija kyla iš pykčio. O pyktis kyla pirmiausia ant savęs, kad nesiryžau anksčiau pripažinti problemos ir keisti savo gyvenimo būdo. Ir ant kitų, kurie dėl mano jauno amžiaus, psichologinio pažeidžiamumo manimi naudojosi ir manipuliavo... O kai skaitau kitų istorijas negaliu atsiriboti, vėl sukelia pyktį, nes atpažįstu save.
Roberta aš eilinį kartą tiesiog įsitikinu, jog nesvarbu, kaip aršiai kiti mane įkalbinės pripažinti problemą ir keisti situaciją, keisiu ją tuomet, kai bus laikas, kai būsiu dugne. Nes pamenu dar iki santuokos buvo daaaug kabliukų santykiuose, kažkas iš šalies ne kartą į tai atkreipė mano dėmesį, bet mano protas matyt vis dar buvo rūke. Kartais galvoju, kodėl nemačiau tuomet to, juk sakė man. Matyt, dar buvo ne laikas. Ir matyt padėdamos, patardamos kitoms moterims, išklausydamos jas mes padedame gyti ir pačios sau, nes vidinės žaizdos (ypač, jei sužeistas vidinis vaikas) gyja lėtai.
fleurette Man visada norisi ieškoti priežasčių, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai.... Aš niekaip nesupranti šito reiškinio, kodėl moterys "pakimba"? Nu mano situacijoje kaip ir viskas aišku, su manimi nuo vaikystės buvo taip elgiamasi ir man kaip ir atrodė įprasta, aš jaučiausi verta tokio elgesio ir nesupratau, ką daryti, kad tai liautųsi (vaikinas čia buvo tik vienas iš aspektų ir dar ne pats skaudžiausias). Dar ir dabar tam tikrose socialinėse situacijose nežinau, kaip elgtis, bet kodėl pakimba moterys užaugusios normaliose šeimose? Šiuo metu vienos draugės dukra ruošiasi tekėti, dar jaunutė, bet labai graži, protinga ir šiaip šiltas ir fainas žmogus už vaikino, kuris labai grubiai su elgiasi. Ir tėvai atkalbinėjo, nu bet ką padarysi, meilė.... Bet pasižiūriu ir net šiurpas per nugarą eina. Jis labai grubus su ja, o jinai į jį žiūri su tokiu švelnumu ir meile... ne tokio vyro ji verta 
Keistas reiškinys, kodėl mes bet kokį stuobrį idealizuojame ir matome, ką norime matyti? Man teko su vienu dėstytoju diskutuoti šia tema, kuris pagal savo natūrą atrodo gan jautrus žmogus, tai tam žmogui nuoširdžiai "nedaeina" , kodėl moterys gyvena su smurtautojais. Nu sako cituoju: "pff matai, kad kvailas, apsisuki ir eina ieškoti sau kitų kelių, koks tikslas gyventi visiems skųstis, kad blogai gyveni?". Kodėl mes taip nemąstome? Aš suprantu, kai savo veidą brangusis parodo gimus vaikams ir po to sunku išeiti, ypač kai pajamų normalių neturi. Bet yra tokių moterų, kurioms tokių problemų nėra ir jos toliau gyvena ir ryžtasi su jais susilaukti vaikų. Kodėl mes taip elgiamės? Kodėl negalime mąstyti kaip vyrai "jei durnas, apsisuki ir išeini" logikos rėmuose? Čia pas mus prigimtiniai dalykai, socialinės normos ar specifinis "mergaitiškas" auklėjimas daro savo? Kaip manote?
Roberta as is tikro tuo nesistebiu. Turbut mano standartinis atsakymas: per pirmus pasimatymus grubiai niekas nesielgia, kale neisvadina ir kumsciu netrenkia. Kai pradedi matyti zenklus, juos ignoruoji, neigi, nes jie priesingi tam vyrui, kurio iliuzija susikurei. Galbut kaltini save ar randi n kitu pateisinimu. Mano atveju, as daug ka pateisinau jo sunkia vaikyste. Be to, po kiekvieno ginco/ smurto potrukio, to tokio sprogimo seka medaus menuo, kai tikiesi, kad jis keiciasi ir daugiau jau taip nebus. Smurto ratas labai apsunkina issiskyrima. Be to tokiuose santykiuose issivysto trauminis rysys, kuris sakoma yra stipresnis ir uz meile. O kur dar suklibejes pasitikejimas savimi. Ir daznai itaigus smurtautojo kaltinimai, kuriais tiesiog tiki.esu skaicius, kad smurtinius santykius palikti yra daug sunkiau negu normalius.
As pati uzaugau normalioje seimoje, su mylinciais ir rupestingais tevais. O savo ex isimylejau iki ausu. Is pradziu kaltinau atstuma ir save, kad santykiuose nesu laiminga. Ir tik kai pradejau skaityti ir girdeti apie psichologini smurta (kazkur 4 metai po santykiu pradzios)ir kad isvis yra toks dalykas pradejau santykius vertint kitaip ir suvokti, kad cia ne mano kalte.
- Redaguota
Bela Kas yra smurto ratas aš suprantu. Tu labai tiksliai viską apibūdinai - viena ranka muša, kita glosto.
- Bet vat tame ir klausimas, kas su mumis negerai, kodėl mes linkusios įsimylėti tą iliuzija?
- Kodėl vyrai visada linkę dėl visko kaltinti kitus, o moterys dėl visko kaltinti save? Vyrai priežasčių ir pateisinimų neieško, o moterys linkusios gelbėti, ieškoti pateisinimų blogam elgesiui.
- Koks skirtumas, kokia buvo partnerio vaikystė ar problemos, mes taip pat savo problemas turime ir kodėl dar ir kito problemas turime neštis su savimi?
- Kaip susiformavo toks socialinis modelis smurtautojas - auka? Kokios priežastis lemia žmonės prisiimti tuos vaidmenis.
- Kodėl moterims trūksta to sveiko egoizmo, kuris lemtų tokias nuostatą "pirmiausia mano interesai ir saugumas"?
Aš pati į tuos klausimus neturiu atsakymo.... Aš manau, kad norint spręsti smurto problemą reikia kelti panašius klausimus, ieškoti giluminių problemos priežasčių, nes teisingi klausimai ir atsakymai į juos, vieša diskusija gali prisidėti prie naujų vertybių diegimo ir smurto mažinimo....
Roberta sutinku, sitie klausimai svarbus diskutuoti ir jie neturi vienareiksmio atsakymo.
Galbut neformuluociau pirmojo taip, kas su mumis, moterimis, negerai, kad nebutu kaltinancio save tono. Visgi ne mes, o smurtautojas yra kaltas.
Viena vertus, meile ir prisirisimas yra stipri jega. Bet taip pat galbut ir tikejimas, kad be vyro laiminga buti negali. Nuo vaikystes girdejom pasakas, kaip princeses sutiko princus, istekejo ir gyveno ilgai ir laimingai. Arba kad blogi galima nugaleti gerumu ir meile. Be to visuomeneje yra daug stereotipu, kad jei netekejus ir vienisa tai senmerge. Pilnos seimos isaukstinimas ir skyrybu laikymas absoliuciu blogiu. Is savo draugiu girdziu kalbant "ji grazi, protinga, veikli, o neturi vaikino. Tai kaip as susirasiu". Tai ir paskatina nekeisti esamos padeties ir galvoti, kad gali buti ir blogiau ir busiu maziau nelaiminga budama su juo negu issiskyrus. O jei jau yra vaikas, tai negaliu ardyti seimos.
As tikrai nesu pries santykius, praejus dviem metam po issiskyrimo mano gyvenime atsirado vyras, kuris drasiai teigia, kad yra feministas ir su kuriuo budama jauciuosi laisva. Ir matau savy esminius skirtumus. Kai buvau smurtiniuose santykiuose, tada as tuometini vyra buvau sudievinus. Jis buvo svarbiausias, jo problemos didziausios, jo norai svarbesni uz mano, kad tik manes nepaliktu. Viska padarysiu, savo hobiu atsisakysiu ir vaiksciosiu ant pirstu galu. Ir tik nuo jo pabegus supratau, kokia be proto svarbi yra asmenine laisve. Bet ar negalima to suvokti neisiviliant i nesveikus santykius? Sita klausima as vis sau uzduodu.
Ziniasklaidos poziuris manau irgi prisideda. Daznai zinutes skamba taip: "sumuse/ peiliu nudure sugyventine. Buvo girtaujama". Mes neasocijuojam saves su tokiom zinutem ir galbut nepastebim kad toks pat smurtas naudojamas pries mus. Nes mum taip juk negali nutikti.o ir geda apie tai kalbeti.
Policijos poziuris svarbus. Manau, jie turi buti pasirenge padeti, net jei moteris du sykius atsiims savo pareiskima, nes galbut trecia karta ji neapsigalvos (mano atvejis).
Manau smurtiniu klausimu problema turi buti viesai diskutuojama ir kuo daugiau.
Bela Man patiko Jūsų pastebėjimai. Tik brandžios asmenybės gali sukurti darnius santykius t.y. asmeninę laisvę derinant su asmeniniais santykiais, kurie kuriami pasitikėjimo ir pagarbos pagrindu.
Leisiu sau pasvajoti šiek tiek, bet šiaip galvojų būtų įdomu ilgainiui tokius pasikalbėjmus "išauginti" į atskirą judėjimą ar kažką panašaus. Pavyzdžiui, miestuose ir miesteliuose daryti renginukus moterims, kurioms aktuali ta tema. Toms, kurios dar tik ieško informacijos, palaikymo ar jau išgyveno tas situacijas, dalintis patirtimi, kontaktais, solidarizuotis galų gale. Galbūt viena kitai galėtų kažkaip realiai padėti kritinėse situacijose: gyvenamąja vieta, teisinėmis konsultacijomis, pagalba įsidarbinant ar pan.... Vienybė - didelė galia
- Redaguota
Roberta puikūs klausimai. Kas dėl moterų tai manau, jog labai didele dalimi prie to prisideda visuomenė ir bendras fonas, kuriame auga mergaitės, merginos, moterys. Anądien ieškojau knygos dešimtmetei dukrai, tai vadovuose mergaitėms (!) jau kalbama apie antakių pešiojimo taisykles, depiliacijas, stilių ir t.t. Tipo kaip patikti, kad tave vertintų. Apie ką rašo visokie Cosmo, Editos ir pan.? Kaip sužavėti, kaip nenuvilti vyro, kaip būti super moterimi. Savivertės kursuose moterims lektorė sakė, jog auginant mergaites reikia kreipti didžiausią dėmesį į tai, kokios jos yra, jas už tai girti, kai tuo tarpu berniukai giriami už tai, ką nuveikė, įveikė, ko pasiekė. Aš asmeniškai nepamenu, jog būčiau buvus giriama už tai, kokia esu, nuolat būdavo prikišamai parodomi mano trūkumai ir tas nepakankamumas buvo tiesiog kasdienybės leitmotyvas augant. Manau, aplinka labai svarbią įtaką turi šiuo atveju, nes tos pačios draugės, jeigu jos nėra sąmoningos, patarinėja cosmo lygio patarimais, kurių aklas laikymasis veda į savęs pametimą santykiuose. Reiktų tikrai viešos diskusijos šiuo klausimu, nes daug moterų bunda ar bent jau pradeda busti iš letargo miego.
Kitas dalykas - moterys su vaikais, šis klausimas labai stigmatizuotas mūsuose. Dažnai kyla toks neteisybės jausmas, jog gali atsikvėpti vos kelis savaitgalius per mėnesį, papildomi darbai galimi miego arba laiko su vaikais sąskaita, o ir šiaip - santykius kurti matyt įmanoma bent jau turint tam laiko. O laikas bėga. Bet šiaip ar taip tai jau nebesvarbu, nesinori iš vieno aukos vaidmens išbėgus apsigyventi kitame aukos žanro scenarijuje. Tiesiog prieš porą dienų paskaičiau žiniasklaidoj komentarus apie išsiskyrusią viešą vienišą mamą, kur taip nevyniojant į vatą buvo pasakyta" "kam reikalinga panaudota boba?" Tai kažkaip skaudžiai įsmigo į širdį. Vyrai tokių epitetų, manau, susilaukia daug rečiau, o ir šiaip jei pvz moteris elgtųsi taip, kaip leidžia sau dažnas smurtautojas, jau sekančią dieną būtų jos daiktai už durų sukrauti. O mes, moterys, gi židinio kurstytojos, santykių puoselėtojos. Pirma reikia santykį pačiai su savimi sukurti ir save pažinti, o tik po to svarstyti santykių galimybę. Mano tokia nuomonė.
fleurette Na, posakio autorius "kam reikalinga panaudota boba?" jau tikrai intelektu nepasižymi . Matyt zlastis (t.y. nervas) ima, kad pats taip ir liko "nepanaudotas" 
. Tokie nevykeliai dažniausiai ir lieja nuoskaudas ant moterų 
Jau nuo paauglystės pastebiu, kad vyrai, susidūrę su sau nepalankiu moterų elgesiu, pradeda jas žeminti, tikintis, kad moterys elgsis taip kaip jie nori. Moterys norėdamos įtikti ir patikti pasiduoda šitai manipuliacijai, tarsi manydamos, kad patikdamos vaikinui, jų vertė ir populiarumas kylą. Gavę ko nori, jie trumpam jas apdovanoja dėmesiu, negavę, ko nori tampa kerštingi. Paauglystėje tikėjausi, kad vyrai išaugs iš tokių dalykų, bet kai matai 40 - metį su tokiu pačiu elgesio modeliu kaip 16 - mečio, yra labai liūdna. Aš manau, kad jie to išmoksta namuose iš savo tėvų, todėl vaikus jau geriau auginti be tėvo, nei su blogu tėvo pavyzdžiu.
Manau, kad pati geriausia smurto artimoje aplinkoje prevencija - tinkamas vaikų auklėjimas ir ypač mergaičių. Merginos turi nuo pat mažų dienų būti ugdomos turėti savo "stuburą" ir suprasti, kad jų savivertė nepriklauso nuo įtikimo vyrui, mes ne naminiai gyvūnėliai, kurie turi įtikti savo šeimininkui.
Stambulo konvencija yra geras tarptautinis teisės aktas, kuris numato įvairius smurto prieš moteris priemones, viena iš jų - tinkamas vaikų ugdymas. Bet Lietuvoje konservatyvios grupės labai kovoja prieš ją pasitelkdamos įvairius mitus ir melagystes. Tokiu nesąmonių prisikaičiau, kad net neįsivaizduoju, kiek ir ko reikia būti pavartojus, kad tokių dalykų prisigalvoti. Atsimenu, kai kažkur prieš 5 metus Vilniui katedros aikštėje užlipęs ant scenos senas kunigas klykė "Stambulo konvencija ardo šeimas", nu taip, jei smurtą patiriančios moterys sulauktų daugiau pagalbos, tikrai dažniau ryžtųsi nutraukti santykius. Vat todėl į bažnyčia neinu, didesnių veidmainių už kunigus nesu mačiusi. Bet čia jau atskira tema, apie ją galėčiau kalbėti ilgai nuobodžiai
fleurette O šiaip dėl informacijos pateikimo žurnaluose geras pastebėjimas. Medijos, žiniasklaida - labai stipriai prisideda prie jaunimo asmenybių formavimo. Šiuo klausimu galima drąsiai kreiptis į lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tam kad atkreiptų žurnalų redaktorių ir visuomenės dėmesį šiuo klausimu. Manau įdomų žurnalo turinį galima sukurti ir be straipsnių "kaip patikti vyrui".
4 dienos later
fleurette Tai dar viena priežastis kodėl smurtas artimiausioje aplinkoje sunkiai suprantamas aplinkiniams.... Nepatyrusiam to - tai "kosmosas", patyrusiam seniai, seniai ir primiršusiam taip pat "kosmosas". Labai sunku suprasti, kad protaujantis žmogus nesugeba blaiviai žiūrėti į situaciją, kritiškai vertinti "mylimojo" poelgių ir charakterio bruožų. Deja yra taip, kad "mylimojo" nuodai veikia stipriau už logiką. taip yra ir tai reikia priimti kaip aksiomą, nereikalaujant įrodymų. Paauglystėje prieš mane smurtavo mama. Mušdavo už neišplautas grindis ar kitus nepadarytus laiku buities darbus, už neprižiūrėtus jaunesnius brolius ir jų eibes....o kartais tiesiog nežinia už ką. Ir tada ir dabar maniau, kad muša neteisingai. Mama buvo išsiskyrusi su penkiais vaikais, tad tikiu buvo pavargusi nuo finansinės ir moralinės naštos....bet iki šiol nepateisinu jos pykčio ir bejėgiškumo smūgiais nukreipto į mane ir į mano sesę. Mama buvo ir yra dirbanti, tvarkinga, nevartojanti alkoholio...ir iš pažiūros ramus, mandagus žmogus. Tačiau...jos vidiniai demonai tiek man, tiek sesei paliko daug nuoskaudų ir plyšius per kuriuos į sielą gali patekti kiti smurtautojai. Nuo paauglystės supratau, kad fizinis smurtas yra blogai...o tik visai neseniai supratau, kad buvęs neatpažintas psichologinis mamos smurtas paliko man dar bjauresnes pasekmes. Aš manau, kad dėl patirto smurto šeimoje mano pirmoji meilė buvo psichologinis smurtautojas, kurio neatpažinau. Aplinkybių dėka su juo išsiskyriau, bet daugiau nei dešimtmetį pagalvodavau apie tai, kad tarp mūsų buvusios bendrystės ir "tobulos meilės" su niekuo negaliu patirti. Visiškai nesupratau kame reikalas....pagalvodavau apie tai, kad esu TIK kartą ir visiems laikams mylinti Kai su juo vėl susitikau...vėl patyriau "tobulą meilę". Taip "meilę"...nes tai ne meilė, o narcizo ir jo aukos santykiai. Ačiū mano darbui, ačiū buvusiam vyrui, ačiū psichologams ir jų knygoms, kurių dėka susivokiau ir pradėjau eiti išsilaisvinimo keliu. Dar prieš trejetą metų galvojau, kad mano narcizas man tobuliausias vyras, kuriam aš nesugebu padėti, kuriam aš nesugebu parodyti kaip jį vertinu, kuriam aš nesugebu parodyti kaip myliu... šiandien manau, kad mano narcizas didelis š... gabalas, kuris nevertas nieko ką turi. Jis nebuvo vertas nė dienos mano laiko, jis žmogus, kurio neturėjo mane gyvenime būti. Kadangi nuoskaudos dar nesunyko, prisiminus jį mintyse visada palinkiu pačiam paspringti savo nuodais. Niekada negalvojau, kad taip gali pasikeisti požiūris į žmones ir į problemas.... Atpažįstu narcizus dabar gerai, man jų nebegaila ir nebėra jokio noro jiems padėti ar juos "vargšus" nesuprastus suprasti. Dabar aš saugau ir įspėju pažįstamus dėl santykių su smurtautojais pasekmių, siūlau paskaityti psichologines knygas, siūlau apsilankyti šioje svetainėje....tik dar jaučiu gėdą pripažinti jog pati buvau psichologinio smurtautojo auka. Tiesa atsirado naujas poreikis...noriu padėti apsispręsti ir išklausyti tas, kurios verda vis dar smurto pragare. Norisi pasakyti, kad pasaulis nėra toks baisus ir pavojingas vienai likus, kaip bando įrodynėti mūsų smurtautojai....tai ne jų rūpestis mumis, tai jų kontrolės išlaikymo dalis.
- Redaguota
Saja Ooo taip, jau šlykštumas jų, eina sau... Man ne tik draugas "narcizas" gyvenimą edė, bet net darbe turėjau tokią kolegę... Dingdavo dokumentai, neperduodavo būtinos informacijos, kiršindavo su kolegom ir viršininku ir t.t. Dėl jos net iš darbo turėjau išeiti... Ir amžinai jie iškreiptu kankinio veidu vaikšto ir jau tokie vargšai nuskriausti pasaulio, vaje vaje... Bet jie sugeba labai greitai pelnyti tiek kitų pasitikėjimą, tiek simpatijas, tiek įtraukti į savo manipuliacinius žaidimus. Ir jeigu atsiranda kompanijoje bent vienas, kuris nepasiduoda jo manipiacijomis ir iš karto supranta su kuo turi reikalą, tas asmuo tampa jo taikiniu, tokiu, kurį reikia "nukenksminti", išstumti iš kompanijos, padaryti kitų nemėgstamu, sukurstyti nepasitikėjimą tuo asmeniu. Jie niekada neprisiima atsakomybės nei už savo žodžius, nei už savo veiksmus, visada kalti kiti "ne taip suprato, išprovokavo, kažkas jiems sutrukdė įvykdyti gerus ketinimus" ir t.t. Niekada neišsiaiškinsi santykių su jais, nes jis iškraipo tavo žodžius, faktus, savo klaidų nepripažįsta, tavąsias išpučia. Narcizo tikslas ne išsiaiškinti ginčą, o laimėti, išvesti tave iš pusiausvyros tiek, kad pavargtum ginčytis arba pradėtum rėkti, verkti, o tada dar gali pridurti "matai, tau nervais negerai". Kai tai nutinka, jie pasijaučia nugalėtojais, ginčas baigtas, jų "tiesa" nepaneigta, pašnekovo jausmai sumenkinti. Pas jų nulis empatijos, jie tik moka ją suvaidinti, kai reikia. Mane žiauriai erzina psichologai, kurie sako "dėl konflikto visada kaltos abi pusės" , matyt jie su narcizu reikalų neturėjo... Narcizai visada kala į vienus vartus tiek savo veiksmais, tiek santykių aiškinimosi metu. Su jais niekada neišspręsi konflikto, nebent nusileisi ir darysi taip kaip jie nori.
Jie visuomenės parazitai. Žodis "parazitas" tikrai nėra įžeidimas jų atžvilgiu, nes parazitas - tai toks gyvas organizmas, kuris gali sėkmingai funkcionuoti tik maitindamasis kito organizmo maistinėmis medžiagomis, kitaip išgyventi jie negali. Narcizai taip pat nėra savarankiški, jie nuolat ieško naujų aukų tiek profesinėje veikloje (naudojasi kitų pasiekimais, vagia svetimas idėjas ir .t.t.), tiek asmeniniame gyvenime (aukos paklusnumas ir siekiamybė įtikti pakelia jų savivertę).
Pritariu kiekvienam jūsų žodžiui. Jie tokie ir dar parazitiškesni Turėjau ir aš tokį stipriai narciziškai išreikštą kolegą, vadovą, bet jo poveikis man buvo daug silpnesnis, nei asmeniniuose santykiuose. Kadangi su tuo vadovu dažniau bendrauti reikėjo mano skyrybų su savuoju parazitu ir po skyrybų metu, tai buvo lyg papildomas priminimas, kad narcizai sugeba būti geri ir malonūs tik tada, kai siekia tave prisivilioti, kai jiems esi naudinga ir bet kuriuo sunkiu tau metu jie pasiruošę pažeminti, nuvertinti. Niekada negalvojau, kad likimui dėkosiu už neigiamą patirtį.... ši patirtis per trumpą laiką padarė mane daug išmintingesne ir suaštrino žmonių pažinimo pojūčius. Anksčiau galvojau jog gyliai širdyje visi žmonės geri....nu, kai kurie gyliai, labai gyliai...bet dabar priimu realybę, kad narcizuose to tikrojo gerumo visai nėra. Ir dabar nebejaučiu kaltės sakydama NE...nes neprivalau ir niekas neprivalo būti parazitų maistu...kol gyvas
8 mėnesiai later
Politikų apklausa. Ar Lietuva turėtų ratifikuoti Stambulo konvencija, kuri įpareigoja valstybę vykdyti nuoseklią smurto prieš moteris prevenciją, pagalbą nukentėjusios, griežtinti bausmes smurtautojams. Dauguma yra prieš, nes bažnyčia ir konservatyvūs judėjimai, skleisdami melagingą informaciją. Stambulo konvencijos tektą galite rasti internete. Nuoroda nuomonės išreiškimui. https://polltix.co/v/pOWroan
Roberta absoliučiai taip taip taip... aš kaip tik dabar tokių "santykių" pragare, kai gyvenu su asmeniu, kuris vaikšto visur kankinio veidu, kasdien varo srautais šlykščius epitetus, kai nebepajėgiu tverti ir bandau atsikirsti, mane ima pulti dvigubai, kad nerodau nuolankumo ir neleidžiu išsikolioti iki valiai, ir pastoviai man primena, kad "konflikte abi pusės kaltos"... ir staugia, ir šiaip bumba vaikštinėdamas panosėj visą litaniją iš tokių žodžių kaip "apsišikėlė", "triedžianti (ten tuo ir tuo - čia vardija man šventus dalykus)", "sušikta ...") ir t.t... Ir kai paprašau, kad nustotų mane žeminti, akis išpūčia, ir rėkia, kad čia aš žeminu, elgiuosi nežmoniškai, ir kad čia aš esu tiesiog vaikščiojantis smurtas... Tik nežinau kodėl aš košmarus jau pradėjau sapnuoti, kad ji mane bando užmušti, ir pabundu rėkdama "gelbėkit"...
incognito Bet čia žinok yra asmenybės problemos. Aš turiu kaimyną, jauną bachuriuką, nė 30 metų neturi, lygiai tas pats kankinio veidas, nes niekur nepritampa dėl nesugebėjimo savikritiškai save vertinti. Tačiau išgėręs erelis, ohoho, tik pasakyk pastabą, kai šoks į akis, tokios neadekvačios reakcijos pas jo. Nors nepasakytum labai normalus žmogus atrodo, kol nematai realiai jo. Jis merginos labai nori, tikiuosi, kad jos nesuras....