Tu gyveni tamsoje... Ne antidepresantų tau reikia... Aš taip pat 27 metus gyvenau psichologinio smurto sąlygomis. Vaikystėje tėvas psichologiškai smurtavo prieš mamą ir mane. Visko buvo, atsibundu naktį, o prieš akis girtas tėvas su kirviu rankoje.... Esu ir laiptinėje miegojus, nes girtas tėvas iš namų išvarydavo nu žodžiu visko visko buvo ....Plius prieš mane psichologiškai smurtavo brolis, nuolat žemino. Buvau nuolat įtikinėjama, kad esu negraži, kvaila ir .t.t. Su tokiu požiūriu į save eidavau ir į mokyklą ir bandžiau megzti pirmuosius socialinius kontaktus. Mokykloje toks asmuo kaip aš buvau geras kąsnelis patyčioms. Taip turėjau keletą "draugių", bet jos manimi labiau naudojosi, nes turbūt jautė, kaip noriu pripažinimo. Prisimenu, kai įstojau į universitetą, buvau taip "sulaužyta", kad kai pirmoji grupioke priėjo su manimi pasikalbėti, aš buvau tokia nustebusi. Juk aš nenormali, kaip ji gali su manimi kalbėti?!! Aš nebuvau pratusi, kad žmonės su manimi normaliai bendrauja. Deja, mano socialiniai įgūdžiai buvo labai prasti, tai po to atstūmimas, o ir patyčios jautėsi ir universitete. Ir vėl turėjau draugių, bet aš joms buvau reikalinga labiau, kai reikia kam nors reikia išsiverkti ant peties, bet šiaip pagarbos tikrai nebuvo. Po universiteto buvo ne ką geriau. Turėjau draugų kompaniją, kurioje taip pat buvau, kaip 3 brolis Jonas... Jaučiau nuolatinę įtampą, negalėjau atsipalaiduoti, juokauti, būti savimi, nes kiekvienas mano suklydimas buvo palydimas patyčiomis. Per vakarėlius galėjau tik sėdėti ir šypsotis, bijodavau bendrauti, reikšti savo nuomonę. Po to supratau, kad bendrauju su narcisistinio tipo žmonėmis, tai aš buvau jiems geras "grobis". Tada susiradau draugą, kuris taip pat buvo psichologinis smurtautojas. Metus kenčiau jo psichologinį, seksualinį smurtą ir man atrodė, kad tai meilė. Tada dar prisidėjo brolis, grįžęs iš UK, tada dar mobingas darbe (kas yra dirbę sovietinio nomenklatūrinio požiūrio kolektyve, mane supras) ir buvo kažkoks BOM !!!! Atėjo suvokimas, kad taip negalima, nu kodėl aš? Esu mandagi, visada pagarbiai bendrauju su aplinkiniais, aš to nenusipelniau? Kodėl tai vyksta? Kodėl su manimi? Problemos suvokimas ir pripažinimas buvo labai skausmingas. Laisvalaikiu negalėdavau nustoti verkti arba miegodavau, nieko nesinorėjo, net pašlijo fizinė sveikata. Toks jausmas, kad išverkiau per visą gyvenimą susikaupusį skausmą. Ir tada sekė kiti skausmingi pokyčiai. Mečiau darbą, nutraukiau ryšį su draugais, išsiskyriau su "mylimuoju". Nutraukiau visus socialinius ryšius, nes supratau, kad kitaip nieko nebus. Bet šokas buvo. Nėra darbo, pinigų, nežinau, ką toliau noriu veikti gyvenime, nėra su kuo pasikalbėti, nėra kam pasiguosti, vieniši savaitgaliai, naujų metų išvakarės, gimtadieniai ir .t.t. Praėjo 5 metai. Per tą laiką daug dirbau su savimi, skaičiau daug literatūros. Supratau, kad smurtas - tęstinis reiškinys, žmogui ilgai užsibuvus nenormalioje aplinkoje, iš jos ištrūkti labai sunku. Žmonės elgiasi su tavimi taip, kaip tu jautiesi ir jei blogai jautiesi, pritrauki tokias asmenybes, kurie padės tau pasijausti dar blogiau (žinoma jie ir patys turi problemų). Išvažiavau į kitą miestą, susiradau kitą darbą. Per tą laiką išmokau leisti laiką viena ir tuo mėgautis, tikrai mėgautis, nors iš pradžių buvo nejauku. Nejauku vienai nueiti į kiną, teatrą ir kt., o dabar normalu. Turiu keletą normaliu draugių. Mokausi nubrėžti ribas, gerbti save. Taip, man 32 m., o tik dabar mokausi tokių dalykų. Vyrais vis dar nepasitikiu. Dauguma iš jų turi tikrai nekokį požiūrį į moteris, savininkiškumo požiūris, polinkis į manipuliacijas, ribų bandymą, norą kontroliuoti pastebiu pas daugelį ir dedu į kojas. Nežinau, gal aš vis dar savo elgesiu traukiu tokius žmonės. Bet jau po truputį bandau save nuteikti, kad reikia grįžti į gyvenimą ir santykius naujus užmegzti, bet tai yra darbas visų pirma stebint save ir visų antra stebint jį, kad nejučia vėl neįsivelčiau į destruktyvius santykius. Bet kuriuo atveju dabar jaučiuosi kitu žmogumi. Pavydžiu tiems, kurie užaugo normalioje aplinkoje, aš visada jausiuosi kitokia, manau, nepasitikėjimas aplinkiniais ir nuoskaudos išliks visą gyvenimą.
Tavo pasakojimas daug kuo panašus į mano: vaikystė smurto sąlygomis, traumos ir mylimieji vienas po kito tokie. Aš tikiuosi, kad jis realiai linkęs spręsti problemas, o ne tavimi manipuliuoti, kad tu taip manytum. Bet kuriuo atveju, kad ir kaip bebūtų neapgaudinėk savęs nė dienos, jei jautiesi blogai dėl draugo elgesio ar situacijos kurioje esi, pripažink problemą ir pagalvok, kaip gali tai spręsti, nereikia tęsti traumų grandinės, gyvenimas per trumpas tokiems dalykams. Jei gydaisi depresiją vaistais, bet negydai ligos priežasties, nieko gero nebus. **Manau, tokias problemas reikia pripažinti, išverkti ir tada pasakyti STOP: keisti save, keisti gyvenimą, kad tokios situacijos nebesikartotų., tada pajusi pasitikėjimą savimi ir vidinę ramybę 🙂 **
