Agne OMG kiek Tau teko patirti ir išgyventi, labai stipriai apkabinu ♥ Bet noriu pasisakyti dėl to savęs kaltinimo, jog būdama gulėjimo režime negalėjai miegoti su vaiku ir taip jį traumavai. Vakar mačiau paveikslėlį apie žmogų, užkopusį visai netoli kalno viršūnės. Ir du vienodus paveikslėlio variantus su skirtingų perspektyvų pavyzdžiais, pirmame žvilgsni į viršūnę ir "Wow" (kiek dar toli ir kaip aukštai kopti), antrame žvilgsnis žemyn ir "Wow" (oho, kiek užkopiau, na super, aš galiu!). Juk kalbame apie tai, jog ir lėktuvuose sakoma dėtis deguonies kaukę pirma sau, o tik po to vaikams. Net ir vaikams. Tavo vaikas dabar turi gyvą mamą ir taip, ir Tu, ir vaikai išgyvenote pragarą - gal traumuoti, bet tai jau praeityje. Dabar reikia dėkoti, jog esi gyva, nes logiškai pagalvojus galėjo nutikti daug visokių scenarijų, ir daug baisesnių. Vakar vakare taip liūdna buvo, mąsčiau apie tą Motinos Teresės mąstymą, giliai įsišaknijusį mūsų moteryse, jog reikia "nekelti bangų", saugoti šeimą, nes tai vertybė, kitaip tariant pakišti save po plintusu ir t.t. Bet tada mano pačios kaip moters, kaip galų gale žmogaus, gyvybės vertė, išeina, niekinė? Kartais enough yra enough, ir tenka kirsti ryšius, ir kirsti aštriais kardais. Mes, moterys, kartais pamirštame, kokios esame vertingos, galingos ir vertos pagarbos. Juk mes kuriame gyvybes ir gimdome tuos pačius vyrus. Kažkaip norėjosi pasidalinti, jog yra ir platesnė perspektyva, gal vaikas būtų daug labiau traumuotas, jei būtum likus tame santykyje, ir kas žino, gal dabar invalido vežimėly sėdėtum, jei ne dar blogiau 🙁
