Tiesiog bandau į viską pažiūrėt iš kitos pusės. Ne kiekvienas vyras nori įsivaikint svetimo vyro vaiką. Tai lyg ir turėtų būti geras žmogus. Aišku, ta paleista lėkštė, man viską nubraukia. Nesugebu pateisint jokių tokių dalykų. Ir tas pasakymas, kad nemyli.... tokie santykiai niekur neveda. Vaiko jis nemyli, nes dabar pyksta ant Tavęs. O vaikas tik tavo. Ir per vaiką keršija tau. Jei pasitaisytų judviejų santykiai, tikrai keistųsi jo elgesys su Tavo sūnumi. Į gerą.
Ar juos reikia keisti, turi nuspręsti tik tu. Ar namievyra smurtas? Ar yra nežmoniškai daug pykčio? Kaip pati manai? Ka jam jauti? Meilę, pyktį, neapykantą ar abejingumą? Jei jau esi abejinga, nesuk galvos dėl nieko, tikrai skirkis ir neieškok išeičių. Iš abejingumo moterys nebeišlipa. Jei jo nekenti, bet nesi tikra ar smurtas ar tai pykčio pasekmės... gal dar ir ne viskas. Labai sunku nematant.
Tiesiog supykę mes visi be galo daug galim pasakyt. Ir ne visi žodžiai gal yra smurtas. Tą riba kiekvienas turim skirtingą. Aš jokiu būdu nesu už tai, kad kentėtum, būtum žeminama, gyventum nemylima. Tik man labai įkyriai lenda į galvą mintis, kad esi siaubingai pavargus, perdegus nuo visko, neturi jokio noro niekam, esi neįvertinta ir nesuprasta. Pamiršta kaip moteris. Tai skamba paprastai, bet labai giliai žinau kiek daug į tai telpa...
Ir tas atitolimas Tavo nuo vaiko kyla iš tų pačių dalykų. Ir dar jis tarsi jūsų konfliktų nebyli priežastis. Pati sau pasiskirk laiką, kada galėsi pabūti su vyresnėliu. Kad ir kartą į savaitę, bet kokybišką valandą. Be vyro, mažiuko, telefono.
