Agne
Taip atkuriama po pirmos santuokos iširimo atstačiau save palaipsniui, daug teko jėgų įdėt. Ne toks jis ir jauniklis 40 ant nosies. Jo neveikia meilikavimai. Aš irgi turiu gerą teisininką, bet jis dar gali apeliuot tuom koks jis geras nes juk įsivaikino mano pirmą sūnų ir aprūpina abu vaikus ir dėl jų stengiasi. Jo charakteristika iš vaikų teisių gera. Čia prieš 3metus įsivaikino vyresnėlį nes procesas iįvaikinimo truko daugiau 1metų.

    Vaikai trukdytų savotiškai jis dirba iki kelių nori juk vykdo veiklą ant savęs. Tad darbo diena nenormuota. O draugas advokatas jo tevo, tai nežinau ar prašytų pagalbos. Beto neturim vedybinės sutarties. Aš pirmoj santuokoj išsiskyriau be advokatų pagalbos. Bet jau praėjo 7metai ne itin pamenu kas kaip.

      Nesvarbu , kad ne jauniklis. Bet tegu patiki, kad gali vėl susikurt laimę. Dėl vedybinės sutarties nemanau, kad ji čia reikalinga, jei santuokos metu neįgytas bendras turtas. Kas Tavo tai Tavo, kas jo, tai taip ir liks. Vaiko, kuris yra ne jo, jam tikrai nepriteis. Charakteristika, kad gera, tai jos ir nepakeisi. Bet juk ir Tu nesi bloga mama.

      Pasitark su teisininku, jis tikrai tau patars kaip elgtis.

        Agne
        Tai vaiką jis juk įsivaikino ir oficialiai yra jo tėvas kaip ir mažiuko. Abiejų liudijimuose ji tėvas taip turi tokias pat teises kaip ir aš.

          Agne
          Santuokos metu aš ir jis iš savų tėvų dovanojimo sutartimis gavome po namo dalį ir tiek tai į čia nepretenduojam. O automobiliai yra 2 jo ir mano.

            Mergele_
            Tai realiai tik dėl vaikų. Ir Jūsų padėtis yra lygi. Kadangi nesi kažkokia negera mama, manau teismas paliks juos Tau.

              O kaip jis taip pasikeite? Norėjo įsivaikinti, o dabar iki tiek viskas nusirito zemyn?

                Agne
                Net neįsivaizduoju kas jam atsitiko, toks jausmas kad kažkas jį pakeitė. Dėl įsivaikinimo neprikiša man, sutiko pats. Bet meilės jis neduoda vyresnėliui, niekada geru žodžiu nepagiria. Nuolat bara, kritikuoja, draudžia viską. Mažiuką tai matosi kad myli. Aš kartais ir save pagaunu kad kažkaip atstumiu dičkį ir aš nežinau atitolus nuo jo aš..

                  Tiesiog bandau į viską pažiūrėt iš kitos pusės. Ne kiekvienas vyras nori įsivaikint svetimo vyro vaiką. Tai lyg ir turėtų būti geras žmogus. Aišku, ta paleista lėkštė, man viską nubraukia. Nesugebu pateisint jokių tokių dalykų. Ir tas pasakymas, kad nemyli.... tokie santykiai niekur neveda. Vaiko jis nemyli, nes dabar pyksta ant Tavęs. O vaikas tik tavo. Ir per vaiką keršija tau. Jei pasitaisytų judviejų santykiai, tikrai keistųsi jo elgesys su Tavo sūnumi. Į gerą.
                  Ar juos reikia keisti, turi nuspręsti tik tu. Ar namievyra smurtas? Ar yra nežmoniškai daug pykčio? Kaip pati manai? Ka jam jauti? Meilę, pyktį, neapykantą ar abejingumą? Jei jau esi abejinga, nesuk galvos dėl nieko, tikrai skirkis ir neieškok išeičių. Iš abejingumo moterys nebeišlipa. Jei jo nekenti, bet nesi tikra ar smurtas ar tai pykčio pasekmės... gal dar ir ne viskas. Labai sunku nematant.
                  Tiesiog supykę mes visi be galo daug galim pasakyt. Ir ne visi žodžiai gal yra smurtas. Tą riba kiekvienas turim skirtingą. Aš jokiu būdu nesu už tai, kad kentėtum, būtum žeminama, gyventum nemylima. Tik man labai įkyriai lenda į galvą mintis, kad esi siaubingai pavargus, perdegus nuo visko, neturi jokio noro niekam, esi neįvertinta ir nesuprasta. Pamiršta kaip moteris. Tai skamba paprastai, bet labai giliai žinau kiek daug į tai telpa...
                  Ir tas atitolimas Tavo nuo vaiko kyla iš tų pačių dalykų. Ir dar jis tarsi jūsų konfliktų nebyli priežastis. Pati sau pasiskirk laiką, kada galėsi pabūti su vyresnėliu. Kad ir kartą į savaitę, bet kokybišką valandą. Be vyro, mažiuko, telefono.

                  Agne
                  Ačiū kad patariate ir duodama man pamatyti save kito žmogaus akimis..
                  Tai esu emociškai pervargus, nuvertinta, pažeminta, sutrypta savo gyvenimo partnerio, savo antros pusės, perdegus nuo buities, nuolatinik buvimo su vaikais , tos namu ruosos, negalejo skirti sau demesio ir jo gauti..
                  Dar nepasakiau kad mes nešvenčiam gimtadienių, bet kokios šventės vyrui kančia..gal taip yra dėl to kad vyras 8-ti metai nevartoja alkoholio, aš irgi nevartoju. Draugių neturiu, jis turi 1drauga/kolega ir kažkur į svečius ar pan.mes nevažiuojam. Aš nesijaučiu moteriška nes jei dažausi tai vis pabrėžia kam tas špaklius, buvau nusikirpus plaukus išvadino pabaisa..
                  Dabar keićiu šiek tiek jo ribas ir bandau pati tvarkytis. Bet nenoriu nieko, mažiukas po 7men buvimo namie 1d išėjo į darželį dičkis mokykloj, reikia eit ieškot darbo bet nenoriu..nėra stimulo..

                  • Ananasas mėgsta šį pranešimą.
                  • Agne atsakė į šį pranešimą.

                    Lėkštę kai metė į mane tai, tai po to 1mėn tarp mūsų buvo tyla- nekalbėjom..
                    Jis dar ir sekso nori vos ne kasdien, o aš nenoriu (netraukia jis manęs, nes seksas mechaninis, nejaučiu jokio malonumo, nes niekada nesibučiuojam, glamonės būna, bet ne taip kaip aš norėčiau..). Nuolat man dėl to prikiša kad neatlieku žmonos pareigų.

                      Labai labai Tave suprantu...

                        Mergele_
                        Bandyk, būtinai ieškok darbo. Tiesiog, kad būtum tarp žmonių, kad galėtum pasipuošti. Nesvarbu, kur dirbsi, daryt kiekvieną dieną sau kaip šventę. Jei nori, dažaisi - tai tik Tavo reikalas. Po truputį atsiras naujų žmonių aplink.
                        Dėl sekso, bijau taip sakyt, gal aš ne teisi, bet... kokią jis turi teisę Tavimi naudotis. Tai turi būti malonumas, artumas abiems. Žinau, kad kokių 85% moterų nieko nejaučia ir visokie bla bla. Bet esu tikra, kad 99% vyrų iš tų 85% moterų, tiesiog nežino ką veikt lovoj su moterim ir kaip prie jos prieit. Ir čia jokia ne pareiga! Tu nesi kažkoks įtaisas jo įtampai nuleist.

                          Bandysiu žinoma ieškot to darbo bet taip norisi nors kokia savaitę skirt tik sau o ne iškart lėkt tekinai į darbus..
                          Jo Jus teisi Agne, kad aš ne daiktas kuris turi būt naudojamas be malonumo..

                            Svarbiausia, kad leistum sau tai, ko nori. Ar tai bus poilsis be vaikų, ar naujo darbo paieškos. Pati jausi kada ir kam laikas. Tu niekam nieko neskolinga ir nieko neprivalai. Ir esi nuostabi tokia, kokia esi. Ir niekam neturi įtikti.

                              Agne
                              Ačiū už Jūsų palaikymą, Jūs jautrus žmogus, bet kartu ir išmananti ką patart ir kaip.
                              Pradėsiu nuo savęs kai atsistosiu ant kojų tada ir toliau viską po truputį (o gal ir greit) keisiu savo ir vaikų gerovės linkme. Skyrybom reik prisiruošt kad viskas būtų kaip galima be didesnių pasekmių. Palaikymą turiu iš tėvų pusės, iš brolio.

                                Mergele_
                                Tiesiog buvo laikas, kai daug kentėjau, bet palaikiau vyrą, stengiaus stengiaus. Po vieno jo įsiūčio pajutau, kad kažkas nutrūko. Tada prasidėjo toks naujas etapas, nebepajėgiau nei mylėt, nei kalbėt, nei pykt, nei prašyt, nei nekęst. Kasdien egzistavau. Tiesiog. Vėliau smurtas. Toks žiaurus, po kurio praleidau du mėnesius ligoninėj, operacija, dar daug sveikimo namie, prarastas darbas, dugnas finansine prasme, skolos, vaikų sužalota psichika, paskola, baimė.
                                Daug daug viską analizavau, ėjau į mokymus, ieškojau savo klaidų, ką padariau ne taip, ką galėjau kitaip. Gal išprovokavau, gal turėjau nusileist, paklust... ir neradau kaltės.
                                Didžiausia bėda buvo mano savivertė. Gal dėl to taip noriu tinkamai išauklėt savo dukrą, mergaitės turi žinot savo vertę, savo laisvę, savo ribas, mokėt pasakyt ne. Mokėti priimti ir džiaugtis. Ir daug kitų dalykų, kas įeina į savivertę. Nebūti pasipūtusia, bet tokia, kuri nesitenkina mažu ar vidutinišku. Tai labai sunku. Man, dar tik bandančiai susitaisyti save, tuo pačiu teisingai auginti vaiką, nepametant auklėjimo, laisvės, ribų yra sunku. Ir nežinau kas gausis.
                                Šiai dienai aš turiu kitą darbą, atsistojau kažkiek ant kojų. Vaikai atsigavę. Turiu naują vyrą, su kuriuo esu laiminga. Daug skaitau, einu į seminarus, mokausi būti moterimi ir mokausi santykių meno. Kartais verkiu pasikūkčiodama, nes nieko nemoku, nesugebu, nesu laiminga, viskas nesiseka. Bet paskui vėl viskas pakyla. Tiesiog kalneliai. Buvę nuoskaudos, viskas prasimuša. Bet kaskart ta praeitis vis tolsta. Lyg didelis randas metams bėgant blanksta. Aišku jis liks...
                                Dabar man kažkodėl labai svarbu, kad kitos moterys išdrįstų nebekentėt. Žinau, kad Lietuvoje visa sistema yra daugmaž prieš moterį. Niekuo nepadeda. O visuomenė smerkia. Tegu. Bet nors tokios, kurios turi artimųjų pagalbą ir palaikymą, turi ištrūkt ir kurt laimingą gyvenimą. Ne visi vyrai vienodi. Tikrai yra gerų žmonių, kurie moka mylėt ir dar sugeba padėti išgyti visoms žaizdoms.

                                Agne
                                Jūs verta tik gerų žodžių kad padedate kitoms. Ačiū už atvirumą.

                                • Agne mėgsta šį pranešimą.
                                6 dienos later

                                Sveiki. Nebendravimas tarp mūsų su vyru tęsiasi toliau. Jis sau aš sau..tik tas mano sau tai visur su vaikais (mažiukas vis serga)..tik aš kažkodėl nesijaučiu laisvai, kad galėčiau be sąžinės kažkur savarankiškai išvykt, nenoriu toliau namų niekur, o namuose nieks nemiela..tvarkau rutininius darbus "prievartaudama" save, vyras grįžta iš darbų ir man iškart tampa sunku kvėpuot, įkalinu save įtampoj kažkokioj, užsidarau kambary ir nekyla rankos kažką daryt..nenoriu, apatija, net valgyt nenoriu, geriu žolinius raminamuosius, nes viskas siutina...
                                Baigiau dėl savęs kursus vienus, dabar anglų kalbos mokausi kursioae dėl savęs (ir žinių pagilinimo ir aišku pažymėjimo), noriu eiti dirbti, bet negaliu..
                                Vyro buvimas namuose mane erzina, bet koks jo veiksmas kelia man įniršį..atrodo jis viską specialiai daro..sakiau jau jam gal pagyvenam atskirai, tai nutylėjo ir tepasakė kad suprato tą senai (ką?). .kaip vyrą gražiuoju "išprašyt" iš mano namų?negaliu per barnį jo išvaryt nežinau nu tiesiog negaliu..