Mergele_
Tiesiog buvo laikas, kai daug kentėjau, bet palaikiau vyrą, stengiaus stengiaus. Po vieno jo įsiūčio pajutau, kad kažkas nutrūko. Tada prasidėjo toks naujas etapas, nebepajėgiau nei mylėt, nei kalbėt, nei pykt, nei prašyt, nei nekęst. Kasdien egzistavau. Tiesiog. Vėliau smurtas. Toks žiaurus, po kurio praleidau du mėnesius ligoninėj, operacija, dar daug sveikimo namie, prarastas darbas, dugnas finansine prasme, skolos, vaikų sužalota psichika, paskola, baimė.
Daug daug viską analizavau, ėjau į mokymus, ieškojau savo klaidų, ką padariau ne taip, ką galėjau kitaip. Gal išprovokavau, gal turėjau nusileist, paklust... ir neradau kaltės.
Didžiausia bėda buvo mano savivertė. Gal dėl to taip noriu tinkamai išauklėt savo dukrą, mergaitės turi žinot savo vertę, savo laisvę, savo ribas, mokėt pasakyt ne. Mokėti priimti ir džiaugtis. Ir daug kitų dalykų, kas įeina į savivertę. Nebūti pasipūtusia, bet tokia, kuri nesitenkina mažu ar vidutinišku. Tai labai sunku. Man, dar tik bandančiai susitaisyti save, tuo pačiu teisingai auginti vaiką, nepametant auklėjimo, laisvės, ribų yra sunku. Ir nežinau kas gausis.
Šiai dienai aš turiu kitą darbą, atsistojau kažkiek ant kojų. Vaikai atsigavę. Turiu naują vyrą, su kuriuo esu laiminga. Daug skaitau, einu į seminarus, mokausi būti moterimi ir mokausi santykių meno. Kartais verkiu pasikūkčiodama, nes nieko nemoku, nesugebu, nesu laiminga, viskas nesiseka. Bet paskui vėl viskas pakyla. Tiesiog kalneliai. Buvę nuoskaudos, viskas prasimuša. Bet kaskart ta praeitis vis tolsta. Lyg didelis randas metams bėgant blanksta. Aišku jis liks...
Dabar man kažkodėl labai svarbu, kad kitos moterys išdrįstų nebekentėt. Žinau, kad Lietuvoje visa sistema yra daugmaž prieš moterį. Niekuo nepadeda. O visuomenė smerkia. Tegu. Bet nors tokios, kurios turi artimųjų pagalbą ir palaikymą, turi ištrūkt ir kurt laimingą gyvenimą. Ne visi vyrai vienodi. Tikrai yra gerų žmonių, kurie moka mylėt ir dar sugeba padėti išgyti visoms žaizdoms.
