Gal busiu padrasinimas kitoms, del to noriu parasyti kaip siuo metu pasikeite musu gyvenimas.
Slapciomis susiradau buta tame paciame rajone. Mano tetis padejo persikraustyti. Ta diena buvo turbut sunkiausia mano gyvenima, nes vyras ir jo mama grasino policija ir vaiku teisemis, jei negrazinsiu vaiku i namus. O as prasiau tik keliu dienu ir leisiu kada nori matyti vaikus.
Bijojau kas laukia. Skambinau moteru ir specializuotos pagalbos numeriais. Teise su vaikais iseiti turejau, taciau vaiku slepti negalejau, nes abu tevai turi teise matyti savo vaikus. Kita diena vaikus vyrui nuvedziau. I namus nejau, bet jis reikalavo, kad susirinkciau likusius savo daiktus, kad daugiau nematytu tuose namuose mano veido, buvo ir izeidimu, kaltinimu. Pasakiau, kad ateisiu su drauge, tai pasake, kad pasaliniai nevaikscios po namus.
Dar kelias dienas su vaikais matesi. Mane pradejo lankyti drauges, iki siol sulaukiu daugiau palaikymo nei galejau tiketis. Jauciuosi labai laiminga budama seimininke ir galedama laisvai gyventi. Maziausi buitiniai dalykai kelia dziaugsma. Atsirado noras tvarkytis. Sunus pasidare ramesnis, graziau kalba su manimi. Pasakiau, kad situose namuose nebus patyciu, rekimo, musimo ir pykcio. Kiekviena diena vis malonesne ir ramesne.
Taciau siandien susitikom parke, kad vyras pabutu su vaikais. Vyras niekaip nesupranta kodel as noriu skirtis ir jam viskas kaip is giedro dangaus. Po jo kalbu vel dingo nuotaika ir apime didziulis kaltes jausmas.
Beje, buvau ir padaviau prasyma del mediacijos. Vyras zino, nes jau gavo laiska el. pastu.
Suprantu, kad lengva nebus, o vyras vis zinutes raso, kad gyvenam kaip seima, nera namu be dumu. Net izvelge tai, kad gal as turiu kita drauga. Esu apsiprendusi ir apie joki grizima net minciu neturiu.
