Vasaraa
Visko bus ateity. Ir prašys, kad gyventumėt kartu, ir liūdės, kad tėtis ne kartu, kad norėtų būti normali šeima, kur visi gyvena kartu. Užeis momentai, kai supras ir palaikys Tave. Paskui vėl kaltinimai. Po to vėl ateis laikas, kai net pačiai ims atrodyti, kad berniukui augti be tėčio pavyzdžio yra be galo sunku ir taip siaubingai pasielgei jį atimdama...
Žiūrėk į tai kaip į laikinus etapus. Tiesiog vaikai išreiškia skausmą. Kaip moka taip. Daugelį laiko gyvensit normaliai, nors tie užėję kaltinimo - prašymo etapai bus tokie sunkūs, kad galvosi ir apie psichologus sau ir vaikams.
Ka galiu pasakyt iš savo patirties, laikas tikrai gydo. Ir labai stipriai. Svarbiausia, kad vaikai matytų, kad esi tvirta, kad sprendimas negrįžtamas, kad nejaustų jokio blaškymosi iš Tavo pusės. Visada sakydavau savo vaikams, kad negalima būti su žmogum, kuris kankina, verčia jaustis kalta, menkina, žemina, kontroliuoja, įžeidinėja ir skaudina. Kiekvienas yra laisvas ir turi gyventi saugiai, kuri savo laimę ir būti ramus šeimoje.
Kartojau kartojau ir manim patikejo.
Be to, kuo didesnis vaiko amžius, tuo lengviau. Ir sunkiau su berniuku.
