Sveiki, (atleiskit, bet tekstas gali būti nerišlus, nes mintys šokinėja kaip pašėlusios)
Gyvenu vis dar santuokoje su vyru. Prieš kokius gerus metus suvokiau, kad kažkas su mūsų santykiais ne taip, ir toks elgesys su manimi yra netoleruotinas. Pradėjau knaisiotis po Google. Ir radau tiek straipsnių, kad sėdėjau dideliam šoke, niekaip nesuvokdama, kaip man tai galėjo atsitikti? Kada buvo peržengta ta riba? Tikrai buvau šokiruota, kad patiriu stiprų psichologinį ir ekonominį smurtą.
Susituokę mes jau 8 metus, ir dar prieš tai 3 tiesiog draugavome. Nors šiaip abu kartu apsigyvenome labai greitai. Tai buvo mano pirmoji klaida. Buvau jauna, ir neklausiau artimųjų, kad per daug skubu. Jis buvo ir yra pirmas vyras mano gyvenime. Kitokių santykiu nesu turėjusi, todėl negalėjau žinoti, kaip gi vyksta tie "merginos ir vaikino" santykiai. Sveiki santykiai. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 2 metukai, todėl tėvo-vyro figūros mano gyvenime nebuvo, ir nemačiau pavyzdžio, kaip vyras turi elgtis su moterimi. Taigi, užkibau aš ant jo kabliuko. Trumpai pabendravę "susimetėm skudurus". Kai gerai pagalvoju, jau tada buvo raudonų vėlevėlių - ženklų, kad kažkas čia netaip. Bet, pačios suprantate, jaunystė - kvailystė, rožiniai akiniai tvirtai prisikliavę ir niekaip nenukrenta. Todėl visų tų ženklų nepastebėjau. Žinoma, pirmiausia, jis pradėjo mane tolinti nuo MANO draugių. Nors jų turėjau ir nedaug, bet mes visos labai bendraudavome, labai dažnai susitikdavome, visur eidavome kartu. Taigi, jis pradėjo mane nuo jų atitraukinėti. Jei pasakydavau, kad einu susitikti su draugėm, net ne vakare, o dienos metu, tiesiog kažkur į parką pasivaikščioti ir paplepėti, jis nutaisydavo liūdno, palikto šuniuko veiduką ir sakydavo, koks jis dabar bus vargšas, kaip jis liūdės be manęs, o jis taip nori visur su manim eiti, ir kaip tyčia, jis buvo sumąstęs eiti kažkur su manim, bet va, dabar aš jį palieku ir bėgu geriau su draugėm. Jis privertė mane pasijusti kalta, kad kaip čia dabar vargšelį paliksiu vieną, nors išeinu kelioms valandoms ir vakare vėl būsim kartu. O ką aš durnelė tada darydavau? parašydavau merginoms, kad "sorry merginos, neateisiu šį kartą ir kitą kartą, nes nutiko tas ir anas, ar pasikeitė planai ir dabar būtent negaliu susimatyt". Kuom galiausiai tai baigėsi... pačios suprantate. Jos nuo manęs nutolo. Pradėjo man nerašyti, niekur nekviesti, nes "gi tu vistiek niekada negali". Taip dingo visos mano draugės iš mano gyvenimo ir pasiliko tik JIS. Mes visur eidavome kartu, jis nepalikdavo manęs nei akimirkai. Jei net nueidavau pas savo artimuosius, jis skambinėdavo ir klausinėdavo kada gi aš grįšiu. Arba jei jis ir būdavo kartu su manim, jis mane skubindavo, kad kuo greičiau aš išeičiau ir kuo mažiau bendraučiau su artimaisiais. Jeigu gatvėje susitinku kokią draugę seniai matytą, po pokalbio, jis būtinai turi ją apšnekėti, ir visada tik užgauliais žodžiais, pvz, kad "ji atrodo kaip prasipylus, kažkokia bendrabutinė, klausinėdavo kur ji gyvena, ar ji pasiturinti, šnekėdavo apie jos išvaizdą, va, mat kokia ji pabrinkus, matyt nuo gėrimo ištisą parą". Nors aš puikiai žinau, kad ji sukūrusi labai tvarkingą savo šeimą ir yra nuostabi moteirs. Bet jis viską darys, kad tik ją apšmeižti. Nes jis "mato žmones kiaurai"
Taigi, pradraugavom mes tris metus. Ir galiausiai vieną dieną sužinojau, kad aš laukiuosi. Aš labai džiaugiausi, nes visgi jau tris metus esam kartu. Jo reakcija - praktiškai jokios. Na. laukies tai laukies. Kažkaip buvau nuliūdusi dėl tokios reakcijos, nes tikėjausi, kad jis apsidžiaugs. Bet ne... Naivuolė. Vieną kartą ėjome į neščiųjų paskaitą. Na, kas laukėtės, žinote ką ten pasakoja, ką rodo. Ir tenai paskaitą vedusi moteris pasakė "Vyrai, nepamirškite, kad moteris turi rūpintis dabar mažu vaikeliu, todėl ji gali būti pavargus, padėkite jai. O moterims, liepė nepamiršti ir vyrų, ne tik visą savo dėmesį ir meilę duoti naujagimiui". Va štai būtent šito sakinio antrąją dalį jis man prikaišioja iki pat šios dienos. Pirmosios sakinio dalies jis net negirdėjo. Dar tiesa, kai ligoninėje gulėjau su gresiančiu persileidimu, jis tuo tarpu uliavojo namie su draugais, nusipirko biliardo stalą ir žaidė. Lengva ranka tiesiog išleio mūsų tuo tarpu paskutinius 200 litų. Nors puikiai žinojo, kad net neturėsim ant taksi ar autobuso talonėlio, kaip parvažiuoti namo iš ligoninės. Bet va jam reikia ir viskas. Gimus vaikui, prasidėjo tai, kas tęsiasi iki šiol. Aš likdavau viena su naujagimiu, kuris ypatingai naktį keldavosi kas 15min, jį žindydavau, buvau tikras zombis. O jis -jis arba tiesiog vaikui verkiant nusisukdavo nuo manęs ir užsidėdavo pagalvę ant akių ir ausų, kad negirdėtų vaiko verkimo, arba uliavodavo su draugais. O gerdavo jis mūsų mašinoje, tiesiog po daugiabučio langais. Muzika tiesiog plyšdavo nuo garso. Kai dabar pagalvoju, kodėl jam niekas nekvietė policijos? Eidavau aš jį ramintį, kalbinti, kad eitų miegoti su manim, nebegertų - veltui. Taip jis važinėdamas girtas su draugais prarado teises, prarado mūsų automobilį, nes jį konfiskavo. Tada jis pradėjo važinėti tiesiog be teisių, vėl pagavo girtą, vėl baudos, vėl n+k antstolių laiškai, skolos didžiausios - jam dzin. Taip jis dar būdamas girtas su draugaipaskandino ir antrą mašiną. Žinoma, ją ištraukė iš vandens, bet važiuoti ja jau buvo neįmanoma. Išvadų jis jokių nepasidarė. Tada prasidėjo įžeidinėjimai manęs. Kad aš esu kalta, kad jis geria, kad jam taip viskas nesiseka, kad jį išgerusį pagavo, nes aš tuo momentu jam skambinau. Kalta, kad jis turi gerti, nes daugiau nežino, kaip atsipalaiduoti po sunkių darbų. Žodžiai: tu esi valkata, durnė, debilė, tapo mano kasdienybe. Dink kol nenutrenkiau ir t.t. jis taip šnekėdavo ir prie savo draugų. O jiems buvo dzin. Nors jis ir dirbo, ir tikrai stengėsi nešti pinigus į namus, aš taip pat gaudavau savo dalį nuo algos, nes dirbau, nebuvau bedarbe iki dekreto, bet skaitėsi taip, kad jis labai sunkiai dirba ir jam reikia ilsėtis. Tas ilsėjimasis yra "išgerinėjimai". Niekada nepadėdavo su vaiko priežiūra. Viską nuo A iki Z darydavau ir darau aš.Taip, jis nueidavo į parduotuvę, viską nupirkdavo bet tik tiek.
Vaikui paaugus, t.y. kai suėjo du metukai, grįžau į darbą, įsiliejau į darbo rinką vėl. Bet tiesiog nuo nuolatinio nemiegojimo, streso buvimo, darbe pradėjau daryti "minusus", kuriuos reikėdavo čia ir dabar padengti, kad nebūtų trūkumo. Tada jis atvešdavo trūkstamą dalį. Vaikas pradėjo eiti į darželį. Man reikėdavo keltis labai anksti, darbe būti daug anksčiau, todėl prašydavau jo, kad vaiką nuvestų į darželį jis, nes jis pats ilgai miegodavo darbo dienomis ir į darbą eidavo 9-10 valandą. Tiesiog norėjau, kad vaikeliui būtų mažiau streso keltis taip anksti. Jis pasakė griežtą NE, nes jam reikia miegoti, kad jis per mane ir vaiką visiškai neišsimiega. Todėl turiu pati vesti ir pasiimti vaiką iš darželio. Tai vaiką jau 7 ryte pristatydavau į grupę, nors tas darželis yra tiesiai už mūsų namo, nes vaiko grupės langai matydavosi iš namų. Bet jis atsisakė man padėti. Žinoma, vaikui stresas begalinis, verkia, klykia, kad mama išeina, nes dar buvo tiktai tas pratinimo darželyje periodas, o aš turėjau jau palikti iškart visai dienai, nes vyras atsisakė ją prižiūrėti, jam mat miegoti ir po to į darbą reikia. Tada prasidėjo ir vaiko ligos ir biuleteniai. Kol galiausiai darbdavys pasakė "renkies arba darbą arba vaiką". Aš žinoma pasirinkau vaiką. Ir jis mane jau įkalbinėjo, kad mesčiau darbą, nes per mane vieni nuostoliai ir dar jis turi mane su vaiku visur vežioti. Taigi, išėjus man iš darbo, likau sėdėti namie. Tada prasidėjo priekaištai, kad namuose netvarkinga, nors jau nebežinodavau kokį namų kampą šveisti, kad blizgėtų viskas. Vaikas labai dažnai verkdavo (nuo streso darželyje sunkiai atsigavo), todėl būdavo man ant rankų. Pradėjo priekaištauti, kad nieko nepadarau namie. Viskas sukuista. Jei siurbiant atitraukdavau kokį baldą bet pastatydavau ten kur ir stovėjo, jis iškart tai pastebėdavo, nors ir 1cm tik koks patrauktas. Rėkdavo, kad ko čia aš baldus traukau, nemoku nieko daryti. Maistas -jo aš gaminti nemoku anot jo. Darau kažkokį prieską maistą. Padarius man sriubą, ir jam paragavus visada pasakydavo, kad neskanu, kad trūksta kažko. Kad ir dargžiausią kepsnį padarydavau, jis sakydavo, kad neskanu. Gamink taip, kaip gamina kavinėse, ar net valgyklose. Liepdavo man net eiti įsidarbinti jose, kad pamatyčiau, kaip gaminamas maistas. O aš durnikė stengiaus jam daryti maistą pagal visokiausius receptus, pagal visokias Beatos virtuves, kad tik jam įtikti ir jis nors kartą pasakytų "o, kaip skanu". Deja, to net iki šios akimirkos nesu išgirdusi. Buvo atvejis, kai jis nusipirko žuvį (aš jam sakiau, kad nepirk nes ji jau ant pašvinkimo ribos), liepė man ją iškepti. Aš ją tikrai skaniai padariau, tiesiog toks skanus kvapas ore tvyravo, ir galvojau, va, dabar jis ateis, paragaus žuvį, pamatys, kaip stengiausi ir skaniai padariau. O jis - atėjo, pradėjo ją valgyti ir kaip dabar atsimenu, pasiėmė tą žuvį ir viedė ją į sieną per puse virtuvės. Sako "kokį čia šūdą man duodi, pati ir ėsk tą sušvinkusią žuvį" Nėra namie ko valgyti niekada ir išvažiavo nusipirkti kebabą.
Ilga ta mano istorija. Bet noriu išsikalbėti.
Jis pradėjo vis daugiau ir daugiau išgerinėti, išgėręs ir ne tik išgėręs mane jis koliodavo. Tu debilė, daunė, tokios daunės kaip tu reikia dar paieškoti. Kas žiūrės į tave tokią, visa baidyklė, nieko verta. Net maisto gaminti nemoki. Kitas tave mestų tą pačią sekundę, džiaukis, kad su tavim būnu, nes tu be manęs pražūtum. Tu galvoji tave kažkas ims su vaiku? ką tu darysi viena, dūra tu. Psichine ligone, eik gydytis, kokių vaistų pagerk, nes nusišneki kiekvienam sakiny. Štai tokius žodžius girdėdavau kiekvieną mielą dieną. Jis grąsindavo, kad išeis ir mane paliks. O aš.. vėl durna puldavau jo prašyti, kad neišeitų, pati nusižemindavau prieš jį, maldaudavau, kad nepaliktų manęs. Kas gi žiūrės į moterį su vaiku? gi aš pražuvus tikrai būsiu. Tada jis pajusdavo savo galią ir sakydavo "jeigu tu pasikeisi, tapsi geresnė ir švelnesnė, seksas bus į savaitę mažiausiai 8 ar daugiau kartų, tada aš pagalvosiu ar likt su tavim" Ir taip... aš jam tuo metu paklusdavau.
Vėliau pamačiau, kad jo elgesys, kažkoks kitoks, paslaptingas, lyg kažką slėptų. Girdėdavau kaip tualete su kažkuo susirašinėdavo. Kažkas rytais pradėjo jam siūsti žinutes, o jis staigiai puldavo atrašinėti arba vėl bėgdavo į tą patį tualetą. Supratau, kad kažkas čia ne taip. Moteriškas smalsumas davedė iki to, kad pradėjau tikrinti jo telefoną, nes nuojauta kuždėjo, kad yra "kita" moteris. Neklydau. Sužinojau, kad jis susirado kitą, jaunesnę net 14 metų už jį patį. Beje, sužinojau ir tai, kad mums esant santuokoje tris metus, du metus, jis su ja bendravo. Ji dar tuo metu buvo net nepilnametė. Tai man buvo labai didelis smūgis, kad du metus jis būna ir bendrauja su kita. O jis, pareiškė, kad tarp jų nieko nėra ir jam smagu tiesiog su ja pagerti, pasilinksminti. Nors iš jo akių ir veiksmų, mačiau, kaip jis dėl jos alpsta. Tik jai ko paprašius, jis lėkdavo pas ją net ir vidurį nakties. Žinoma prieš tai visas išsigražinęs. Tai darydavo ir prie manęs. Tada pasakiau, kad viskas. Traukiu mūsų santuoką ir tegul jis eina pas ją gyventi. NEžinau ar jis to išsigando, bet su ta mergina, jis nutraukė visus ryšius.
Kai jis viską nutraukė, mūsų santykiai tikrai pasitaisė. Jis tapo geru,švelniu vyru, kuris apkabindavo, pabučiuodavo. Neišgirsdavau nei vieno įžeidžiančio žodelio, nebesakydavo, kad maistas neskanus, nebumbėdavo, kad viskas nėra sutvarkyta pedantiškai irgi nieko nesakydavo. Žodžiu tapo normaliu vyru. Ir aš pastojau antrą kartą. Išsigandau. Pasakiau jam, jo reakcija - vėl nulinė. Bet visą nėštumo laikotarpį viskas buvo gerai. Atrodė, kad mano baimės nepagrįstos ir tas "senasis vyras" daugiau nebegrįš. Aha, klydau. Gimus antram vaikui, trukt už vadžių vėl iš pradžių. Po truputį, po truputį, jis vėl pajuto "šeimininko, visagalio" jėgą, kad aš su naujagimiu ir dar vienu jau vaiku, niekur negaliu išeiti. Prasidėjo begalinis mano kontroliavimas. Jei einu į parduotuvę, klausdavo, kiek parduotuvėje kainuoja šios prekės, ir kad pasakyčiau sumą, jis duos pinigų nei centu mažiau nei daugiau. Privalėdavau parnešti ir čekį ir parodyti kiek gavau gražos. Kartais net iškraustydavo mano visą tašę ar neliko koks centas užsimetęs. Jei pasakydavau, kad aš juk nedirbu prekybos centre, kad žinočiau kainas, jis man liepdavo eiti "pagooglinti", pasiteisindamas, kad negalime išleisti per daug pinigų, nes aš esu baisiai išlaidi ir priperku dažnai tai ko nereikia. Taigi privalėdavau surašyti kokius produktus man reikia pirkti ir kokios jų kainos. Pinigų man niekada neduodavo. Nors jis sakydavo ir dabar sako, kad tai šeimos pinigai, ir aš galiu imti kada noriu jei reikia, bet deja, to nėra. Negaliu imti kada noriu. Nes mums reikia skaičiuoti kiekvieną centą, mes taupome pagal jį. turėdavau pateisinti kiekvieną savo pirkimą. Pasiteisinimas, kad nu gi man apatiniai jau net suplyšo nuo nešiojimo - tai nepasiteisinimas kodėl man reikia pinigų. Vaikščiok be apatinių. Jie brangiai kainuoja, dabar tiek pinigų nėra. Iki šiol nešioju megztinį, kurį nešiojau dar mokykloje. Nes naujų rūbų pirkti negalime. Kirpykloje buvo laikotarpis kai nebuvau kokius 6 metus, net gyvenime maniki8ro nesu pasidariusi. Nes tai anot jo, pinigų metimas į balą. Jis į kirpyklą vaikšto kas tris mėnesius. Nes jam kainuoja nedaug. O man dažymai, kirpimai, antakių pešiojimai visokie - kosmosas kiek pinigų tam reikia. Makiažo priemonės - nei vienos neturiu iki šiol. Net akių tušo nėra. Nieko. Kvėpintis man draudžiama, nes jam tai nepatinka. Kvapai jį erzina.
Prasidėjo priekaištai, jog aš nedirbu, nors buvau vaiko priežiūros atostogose ir jis puikiai tą žino. Pradėjo mane lyginti su kitomis, kad va, pažiūrėk, kitos ir 5 vaikus turi ir viską spėja namie padaryti, o tu - sėdi diena iš dienos namie ir nieko nepadarai. Jam net nervarbu, kad aš miegu kokias tik tris ar keturias valandas per parą. Vėl nesu panaši į normalią moterį. Nuolatinis stresas davė savo rezultatą. Plaukai slenka kuokštais, veidas pilkas, mažakraujystė, silpnas imunitetas, didelės atminties spragos. O jis tuom naudojasi.
Pastoviai prikaišioja, kad aš nenešu jokių pajamų į šeimą, kad esu nevykėlė, nieko dirbti nemoku, va kitos užsidirba ir po 800 eurų ir turi vaikų. Nors pokalbio eigoje paaiškėja, kad to "dirbančios" turi ir kam palikti prižiūrėti vaikus, t.y. seneliams ar turi vyrą, kuris apsimaino su žmona kai ši dirba ar galiausiai samdosi auklę. Mes samdyti auklės neturime iš ko, senelių neturime, todėl palikti nėra kam, bet jis žinant šią situaciją vistiek rėkia, kad aš esu tinginė ir dykaduonė. Jis turi plėšytis per darbus, visur lėkti, bėgti ir dar mane vežioti su vaiku pas daktarus, aš jam esu visur kliūtis. Kai pasakau, kad galiu ir pati vaiką nuvežti pas daktarus, tada jis man draudžia važiuoti troleibusu, nes bilietukas man 1eur kainuoja, t.y. per brangu. Sako arba eik su vaiku sergančiu pėsčiomis arba jis nuvešiantis. Bet kai veža vėl priekaištai, kodėl jis turi vešti ir aš jam trugdau. Man kartais jau stogas pradeda važiuoti, nes aš tada nesuprantu ko jis nori. Važiuoti pačiai neleidžia, kai pats veža tada priekaištai koks aš kliuvinys jam. Liepia pasakyti kiek laiko užtruksiu pas daktarę. Jei paskiria vaikui vaistų, dar prieš užeidama į vaistinę, jau privalau žinoti to vaisto kainą, jei nežinau - googlinkis.
Jis mane seka per gps. Jei išeinu į parduotuvę ir ilgiau užtrunku, skambina ir klausinėja, kur taip užtrukau. Vieną kartą važiavau į polikliniką, jis man skambina sako, "gps rodo, kad tu kažkur garažuose, kur tu esi", nors žinojo, kad važiuoju į polikliniką. Atsitinka taip, kad gps išvis nerodo kur aš esu, tada jis skambina ir klausia, kodėl aš esu išjungus gps. Liepia persikrauti telefoną, kad jis matytų. Jis privalo žinoti kur aš esu, kiek ten laiko užtruksiu ir su kuo būsiu.
Kartais, jeigu aš ilgiau negrįžu, jis tyčia man rašinėja, kad vaikai valgyt nori, kad mažasis vaikas zirzia, verkia, o man pasakius, kad gi duok vaikams valgyti, pasako, kad neduos ir aš privalau tučtuoja grįžti namo. Vaikui pamperso nepakeičia, grįžus pamatau, kad vaikas tiesiog skęsta savo š..., pampersas perkrautas. Paklausus kodėl gi nepakeiti, pasako, kad laukė kol aš pakeisiu.
Ir taip diena iš dienos nuolatinis stresas. Kai prieš metus laiko susivokiau, kad tai psichologinis smurtas, sėdėjau šoke ir negalėjau patikėti, kad tai nutiko man. Ir nesuvokiu, kaip aš iki to dasileidau. Jei tik kas, iškarto pradeda manipuliuoti vaikais, grasina, kad mes darbą, kad per mane vaikai badaus ir kad mes net neturėsim už ką butą sumokėti. Liepia man eiti dirbti ir susirasti darbą, tokį kaip ir jis (tiesa, jis dirba nelegaliai), liepia man parnešti algą, nemažesnę kaip 3000 eurų, kad mes galėtume oriai gyventi. O jis tuo tarpu sėdės su vaikais, nes aš gi va jau 10 metų sėdžiu namie ir nieko neveikiu, o jis vienas ardosi. Nors jis pats man liepė išeiti iš darbo, kad mums bus taip geriau, kad gausime paramą, nes pajamos bus mažos, gausim kompensacijas ir t.t. Nors mano svajonė yra, kad mes nebūtųme "pašalpiniais". Nenoriu tokio statuso ir nenoriu naudotis valstybe. O jis liepia man dirbti nelegaliai. Nes anot jo, reikia išnaudoti valstybę, nes jis per ją prisidarė skolų. Jis kaltina visus, viskuom, tik ne save patį. Savo klaidų jis nemato. Jis šauniausias, geriausias. Kaip jį visi giria, kaip jis gerai darbus atlieka, koks jis nuostabus darbininkas ir kaip visiems jo reikia, nes jis savo srities profesionalas.
Dažnai jis šaiposi iš manęs, kad va, žiūrėk tu baigei mokslus universitete, ir ką tu turi? net darbo nemoki susirasti, o va, jis tik 8 klases pabaigęs ir šitokius pinigus parneša namo. Jis privalo turėti naujausius telefonus rinkoje, jis privalo turėti geriausius daiktus, tarkim paspirtukus, kurie dabar populiarūs, nes jam reikia ir viskas.Jei trūkta pinigų, liepia man imti greitąjį kreditą, nes jis negali laukti, kol pasitaupys pinigai. Jam reikia turėti naujausius daiktus. Man pasakius, kad mes negalime sau to leisti, jis tada vėl išvadina mane visokiausiais žodžiais ir vėl prasideda visa tirada priekaištų, bei grasinimų.
Kai tik jis išgeria, prasideda kabinėjimaisi. Kabliuko ieškojimas bet kur. Tai aš jam pusryčių nepadarau, tai aš miegu per ilgai ir pramiegu anot jo visą gyvenimą. Nors pats žino, kad miegu daugiausia 3-4 valandas. Kad jis per mane ir vaikus neišsimiega, kad mes jam trugdome. Priekaištauja, kad pusryčių nepadarau. Kitos va normalios žmonos vyrams pusryčius padaro, kavos padaro ir į darbus išleidžia, o aš miegu ir miegu ir miegu. Jei tarkim ir pradedu daryti tuos pusryčius, tai tada "tu ne taip svogūnus supjaustei, daryk iš naujo, tai per daug pieno įpylei, dabar neskanu valgyti, tai per daug lašinius pakepei, tai kavą ne taip padarei, ir išvis tu nieko net nesugebi, net paprasčiausios kiaušinienės iškepti". Tai kaip man dar po tokių jo moralų daryt pusryčius? Labai dažnai, keliantis man iš lovos, staigiai atsibunda ir vaikas, pamato, kad aš keliuosi ar manęs nėra kambarį pradeda verkti ir šauktis manęs. Tada turiu eiti jį paimti, ir vėl priekaištai man būna, kad nieko per vaiką negaliu daryti jam. Priekaištauja, kad jam batų nenuvalau, kad jis turi rytais valtis batus, o jis gi taip skuba į darbą. Ką bedaryčiau viskas blogai.
Vakar žinoma išgėręs vėl pradėjo kabinėtis. Kad aš esu jam labai bloga, kad jis išeis ir mane paliks, išvadino mane pinigų verge, kad maždaug aš būnu su juo tik dėl pinigų. Kad aš nepadedu vaikui pamokas daryti (vyresniam), atėjo ir sako, "kokia bloga mama, nepadeda tau nieko", na tada aš įsiskaudinus už tokius nusišnekėjimus jo, sakau jam, kad jeigu aš jau tokia bloga, tegu pats sėda su vaiku ir daro pamokas. Tai jis sako , ne, čia tavo reikalas, ne mano. aš dirbu, man reikia poilsio. Tu privalai padėt vaikui.Ir vis ateidamas šneka, kad aš esu bloga mama. Tada vaikas pradeda verkti, matydamas, kad mes baramės. O aš labai stengiuosi, kad nebūtų piktumų prie vaikų. Nenoriu jiems streso varyti. Tada jis pradėjo šnekėti, kad viskas yra per mane, visi barniai namie per mane, kad aš vaikštau surūgūsi, pikta, visą laiką šaukiu ant vaikų, nors tikrai nešausiu. Mano balso tonas yra natūraliai stiprenis, ir jei ką garsiau pasakau, jis iškart pradeda sakyti, kad aš isterikė, kad eičiau gydytis, nes psichinė pasidariau. Man reikia vaistus vartoti. Kad visos bėdos pas mus vien dėl sekso. Nes aš jam privalau "duoti" noriu to ar ne du kartus per dieną. Va kai to jis negauna, aš jį provokuoju pyktis. Dažnai turiu jam "duoti", nors to pati visai nenoriu. Bet va jam nelabai tas svarbu. Vėl prasideda tie patys priekaištai kuriuos aprašiau aukščiau. Ryte atsikelia ir vaidina kaip niekur nieko. Pasako, kad nekreipčiau dėmesio į jo kalbas, ką jis girtas šneką. Nors mane prie vaikų jis vadina daune, debile, durne. Tyčia, kad vaikai girdėtų. Prie vaikų jis mane garsiai pasiuntė "na...ui". Vėl grasina skyrybomis, nors aš jam sakau, kad skiriames ir greičiau tik, nes aš jau nebegaliu. Tada išėjęs į darbą vėl skambina, šneka gražiu tonu, lyg nieko nebūtų nutikę. Grįžes, pamato, kad mano nuotaika nepasikeitus ir kad aš nestrakalioju apie jį vėl pradeda priekaištauti, kad aš susiraukusi. Nors jam pasakiau, kad tu mane įskaudinai, tai bent jau atsiprašyk už tai. Ar jis atsiprašo? NIEKADA.
Jis niekada manes nesveikina su gimtadieniu. Tačiau savo gimtadienio jis nepamiršta. Ir jei aš jo nepasveikinu, tada jis man sako, kokia aš bloga esu, kad jo nesveikinu. Kai primenu jam, kad ir jis manęs nesveikino, pasako, kad manes sveikinti nereikia. Nes aš durna. Savo draugų žinoma jis nepamiršta pasveikinti ir važiuoja su jais baliavoti. Ir labai laukia, kada jo draugai surengs jam balių, nes jis gi šauniausias. Nesveikina manes jokia proga. Neapkabina, nepabučiuoja. Visiškai nieko. Bet va iš manęs to reikalauja. Kokia aš jam mat nemeili ir t.t.
Tiesa, pasakė dar vakar, kad kitas vyras, man jau seniai būtų snukį išmalęs už tokius durnavojimus kaip mano. Džiaukis, kad jis yra geras ir nieko man nedaro.
Jis mėgsta naikinti mano daiktus. arba vaikų. Kilus konfliktui, jis puola laužyti tai, kas man brangu. Sulaužė vaikų medinį arkliuką, sulaužė vaiko mėgstamiausią teletabį. Tyčia, nes aš jam nepaklusau. Išmetė puse lėkščių, puodelių, įrankių. Anot jo, mums jų nereikia.
Dabar jis sumąstė "sveikai maitintis". Ir nusprendė, kad namie niekas nevalgys cukraus, druskos ir miltų. Vaikams blynų kepti aš negalėsiu. Kavai man cukraus nereikia, druskos, kad ir šiek tiek irgi nereikia. Turime valgyti prieską maistą, be jokių prieskonių praktikšai. Nors pats parduotuvėje perka saldumynus, batonus, bandeles, čipsus ir t.t. Paklausus jo,argi čia ne tas pats cukrus, tik iš kitos pusės, jis mane tada išvadina debile, kaltina, kad aš nieko nenoriu namie keisti, kad aš nenoriu sveikai maitintis ir išvis,debilė esu, psichinė. Jis reguliuoja namie maistą, kas ką turi valgyti, kaip tai turi būti padaryta, tyčia neina į parduotuvę, nes anot jo, reikia išbaigti visus produktus namie, ir tada eiti. Nors žino, kad vaikai košių nevalgo, o jei ir pavalgo tai vieną kartą per dieną, bet ne tris ar keturis. Liepia man padaryti pietus ar vakarienę, nors nėra net iš ko pagaminti. Liepia eiti į virtuvę ir surasti ką pagaminti. O kai pagaminu, tada sako koks čia š... valgyt neįmanoma.

Tai tik maža dalis mano pasakojimo, nors prirašiau labai daug. Noriu eiti pas advokatą, sužinoti situaciją, ką daryti, ką aš laimėčiau, bet tad kaip tyčia vaikai suserga ir turiu sėdėt namie. Dar čia forume perskaičius kai kurių moterų pasisakymus, kad nemokama pagalba neteikiama arba suteikiama prastai, kas liečia advokato, skyrybų klausimus. Bijau tada net eiti. Plius jis mane seka gps, skambinėja, lyg tikrindamas.
Pavargau nuo visko. Visiškai savęs nemyliu. Neturiu nei jėgų nei noro kažką daryti. Pradėjau bijoti aplinkinių žmonių, pasidariau tikra pelytė. Bijau tos nežinomybės. O kas bus kai prasidės skyrybos, labai bijau, kad jis gali paveikti vaikus į savo pusę, nes jis gali jiems nupirkti naujausius žaislus, pirkti saldumynų, o aš to daryti negaliu. Bijau, kad jis nepalenktų jų į savo pusę ir vaikai atitektų jam, nes jis dirba (dabar jau ant mažo etato). Bijau, kad prasides dar didesnis psichologinis smurtas ir aš galiu neatlaikyti. Nors kai būnu viena, atrodo va darysiu taip ir anaip, būsiu stipti. Bet nei velnio, jam grįžus namo, bijau net krustelt ar pasakyt kokį žodį ne taip, ar ne tokį žvilgsnį parodyt, nes jis iškart šneka kad aš vėl surūgųsi ir t.t.

Atleiskit, už tokį ilgą tekstą. Tai yra tik maža dalelė to ką papasakojau. Norėjau pasikalbėti tiesiog. Stengsiuos kažkaip ištrūkti iš tokių santykių.
Ačiū, kad skyrėte savo laiko.