Sveikos, Mielos moterys.

Liūdna, kad mūsų tiek daug... Aš noriu pasidalinti savo istorija, kuri galbūt kažkam suteiks jėgų veikti. Tiesiog noriu pabrėžti, kad posakis:" Kai Dievas uždaro duris, atveria langą" yra teisingas...

Augau disfunkcinėje šeimoje. Mano tėvai - alkoholikai. Esu antras vaikas jų santuokoje. Mano sesuo, kuri vyresnė už mane 13 - ka metų, mano senelių globon buvo paimta nuo trijų metukų. Mamai ja rūpintis trukdė nuolatinis girtuokliavimas, bet tėvas, kuris buvo ne tik kad smurtautojas, bet ir sadistas - mamai yra sukapojęs galvą kirviu ( po šio įvykio sesuo atsidūrė pas senelius). Mama liko gyva, atleido savo "nuostabiam" vyrui ir jie toliau gyveno kaip "šeima". Po 13 - kos metų kažkokia apvaizda jiems apšvietė protą, kad reikia nustoti gerti ir metė. Kaip naujojo jų gyvenimo simbolis tapau aš. Tada būdama 16 - kos į "normalius" namus ( jie NIEKADA tokiais nebegalėjo tapti, nes ištrinti to, kas įvyko, tiesiog neįmanoma) grįžo mano sesuo. Aš buvau lepinama mergaitė, turėjau visus, tuo metu įmanomus žaislus. Tėvas mane labai mylėjo. Augau nieko nežinodama apie siaubingą jų praeitį. Juk buvau tik vaikas, kuris be galo myli savo tėvus...

Sesuo ištekėjo būdama 19-kos. Su vyru jai labai pasisekė: rūpestingas, darbštus, padėdavo jai prižiūrėti jų sūnų, nepaisant savo nuovargio po dviejų darbų, niekada nebuvo pavadinęs "durna" ar kitu kokiu įžeidžiu žodžiu, jokio smurto jų santykiuose NEBUVO. Stengėsi, pamažėle jie finansine prasme tvirtai atsistojo ant kojų. Su paskola įsigijo savo namą. Tik nespėjo į jį persikelti: mano sesuo paliko savo šeimą, susiradusi kažkokį "jobarį". Vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo pirmas kartas, bet jos vyrui šis kartas tapo lemtingu: po 14 - kos metų santuokos dėl jos neištikimybės padavė pareiškimą skirtis. Ji vis dar tebesiblaško, ieškodama "gero vyro". Laikui bėgant ir jai vis labiau skubant jį surasti, daro vis didesnes klaidas, "užšoka" ant didesnių psichopatų. Dabar man, panagrinėjus mūsų abiejų kilmę ( disfunkcinė šeima) darosi aiški jos, bei mano pasirinkimų priežastis. Beto, tas jos norėjimas rasti gerą vyrą ( nors tokį turėjo, bet vistiek nenustojo ieškoti, kol nesusigriovė sau gyvenimo), kaip vėliau paaiškėjo, turėjo priežastį: tėvas du kartus ją bandė išprievartauti, nes ji neva labai panaši į mamą... Šį faktą aš
sužinojau būdama paauglė.

Kai man suėjo 16 - numirė mano močiutė. Senelis liko gyventi vienas mažoje trobelėje. Jam buvo liūdna ir baisu, tad mama pagalvojo, kad reikia jį priimti į mūsų mažą, dviejų kambarių butą. Pasitarusi su tėvu jie atsivežė senelį. Tilpom visi 4 ( sesuo gyveno atsikrai su savo vyru).

Nepamenu, kiek laiko mes taip pagyvenom. Tėvas pradėjo priekaištauti motinai, kad ji priglaudė senelį (jos tėvą). Padžioj priekaištai buvo tylūs ir tik jai, paskui pradėdavom girdėti ir mes su seneliu. Įtampa augo. Galiausiai tėvas išvijo juodu su mama. Mane irgi po dienos, pasakęs: "Kurva, nešdinkis iš čia!". Išėjau. Prisijungiau prie mamos ir senelio. Gyvenome jo trobelėje be vandentiekio. Buvau tuo metu bebaigianti 10 - tą klasę. Mokiausi labai gerai. Lankiau dvi mokyklas - gimnaziją ir vakarais lėkdavau iš miestelio į mieste esančią dailės mokyklą autobusu. Grįždavau namo kiekvieną vakrarą 20:45. Tada užvalgydavau kažką ir ruošdavau namų darbus iki pirmos valandos nakties. Ir taip kasdien. Kabinausi dantimis į gyvenimą.

Stengiausi atsidūrusi tokioje situacijoje įžvelgti pliusų: arčiau buvo mano gimnazija. Gaila, radau tik tą vieną. Mama palūžo, pamažu pradėjo išgerinėti. Kuo toliau, tuo labiau. Su manimi nebenorėjo draugauti mano klasiokai, nes matydami mano besišlaistančią girtą motušėlę jie mane atsūmė. Beto, mano visi rūbai buvo prisigėrę suodžių, senos gryčios kvapų...Prausdavausi baleikoj, nes stengiausi kiek įmanoma būti švaria ir tvarkinga tokiomis sąlygomis. Bet jaučiausi kaip šiukšlė...Turėjau tik vieną draugę. Širdingai ačiū, Evelina, kad buvai tada su manim! Besiplepant mergaitiškomis temomis tu man padėdavai pamiršti apie šūdiną realybę, kurioje buvau.

Po metų "nusikabinau" vyresnį 5 metais už mane vaikiną. Nebuvo jis labai gražus, bet buvo iš kaimo, darbštus. Turėjo savo ūkį, augino javus, negėrė. Man jis buvo kaip gelbėjimosi ratas. Po truputį pamilau jį, nes jis mane taip pat ištaukdavo iš skaudžios realybės. Jo dėka, kartais valgydavome picerijoje, vasarą važiuodavom į Palangą ( tik dienai, bet man tai buvo OHO). Bet viduj jaučiausi tokia niekam tikusi ir negraži, nes tas alkoholikų tėvų šleifas man, paauglei mergaitei, kliudė kaip inkaras. Bet aš stengiausi būti stipri. Turėjau svajonę, turėjau tikslą - norėjau kurti ir iš to pragyventi ( neminėsiu tikslaus užsiemimo pavadinimo, nes iš jo galiu būti indetifikuota, nes mūsų LT nėra daug ).

Po 4 - rių metų išsiskyrėme. Jis mane išdavė su savo drauge. Savaitę aš pažliumbiau ir išvažiavau studijuoti. Nauja vieta, nauji žmonės, kursiokai, studijos - pamiršau aš jį greitai. Ir šiaip - esu ganėtinai stipri, "nebliaunu" pusę metų. Tiesiog nemėgstu savęs silpnos. Taigi, pasakoju toliau ( tikiuos, kad neatsibodo)...

Pirmas kursas buvo kaip smagus nuotykis. Nors mano tėvai "pylė" toliau, tame mieste, kur aš studijavau, kaifavau nuo to, kad manęs niekas nepažįsta. Jie nežinojo, kad mano motina šlaistosi gatvėmis su "primyžtu" klynu, kad mano tėvas jos girtas eina ieškoti tam, kad su ja toliau gertų ir paskui radęs priežastį jai "duotų į galvą" ( jų priklausomybė vienas kitam buvo mano protu nesuvokiama...Jie negalėjo būti nei kartu, nei atskirai...). Jei žiūrint iš finansinės pusės, buvo sunku studijuoti. Gerai, kad gavau nemokamą vietą, nes kišenpinigiai, kurios duodavo tėvas, buvo menki. Gaudavau 70 litų, 30 lt kelionei autobusu (pirmyn ir atgal), likdavo 40, už juos turėdavau pragyventi, pirkti brangų popierių, reikmenis ( studijavau meno specialybę). Bet man buvo nesvarbu. Aš jaučiausi LAISVA IR LAIMIGA būdama tarp meno žmonių, tarp bendraminčių.

Pasibaigė pirmas kursas. Grįžau į gimtąjį miestelį. Tėvas gerdavo truputį rečiau. Tas mane džiugino. Pradėjau matyti šviesą tunelio gale. Vasarą leidau su kita drauge - kaimyne Inga. Ji buvo dar viena bičiulė, kuriai bent jau išsikalbėdavau. Savotiška psichoterapija. Vieną šiltą vasaros vakarą lydėjau savo bičiulę iki jos mamos darbo - dirbo pardavėja. Parduotuvėje sutikau JĮ, savo būsimą vyrą. JIS buvo nevietinis. Tas mane labiausiai ir traukė, nes visi bernai, kurie gyveno tame pačiame miestelyje buvo nerimti kandidatai - gerdavo, važiuodavo muštis su kitų kaimelių bernais. Žodžiu - jokios geros ateities aš su jais nemačiau. Pažinojau visus kaip nuluptus. Ta pažintis su būsimu vyru tuo ir pasibaigė. Tiesiog susižvalgėme. Kiek pamenu dabar, nebuvo JO akyse matyti jokios kibirkšties.

Po savaitės vėl ėjome su Inga miestelio centro link pas jos mamą. JIS sėdėjo prie vietinės "chebrytės". Tada bandė mus užkalbinti, bet kažkuris iš vietinių garsiai jam pasakė:" Prie šitų nelįsk, jos NORMALIOS". Žinodama tą "vietinę fauną", buvo aišku, kokių merginų jie ieškodavo - lengvabūdžių. Antrą pliusuką JIS užsidėjo, kai pastebėjau, kad JIS nevartoja alkoholio, nuolat vairuoja ( vežiodavo vietinę chebrytę pas kekšytes ).

Man pradėjo patikti jo išvaizda: aukštesnis už mane, tvirto sudėjimo, su labai gražia šypsena. Vakare su draugėmis Inga ir Toma jos automobiliu nuvažiavome vėl į miestelio centrą. Ten būdavo mūsų traukos vieta. Atsidarydavom mašinos dureles, kad girdėtųsi muzika, plepėdavom, rūkydavom (man tuo metu buvo 20 - imt, rūkyt "išmokau" studijuodama). Atvažiavo JIS su vietiniu draugeliu. Išlipo, užkalbino, pradėjome šnekėtis. Tokie vakarai kartu tapo įprasti. Gerą mėnesį susitikdavome visi toje pačioje vietoje ir plepėdavom. Paskui JIS pasiųlė man susitikti dviese. Kaip ir pasimatymas. Sutikau. Prie JO jaučiausi saugiai, jaukiai. JIS buvo labai rūpestingas, malonus. Pasiųlė man draugauti, nes JAM labai patinku ir :"Man atrodo, kad aš tave įsimylėjau",-pasakė. Kadangi simpatija buvo abipusė, tapome pora. Draugavom draugavom, aš pastojau. JIS pažadėjo, kad ars kaip jautis, bet man ir mūsų vaikui nieko netrūks. Tikra pasaka, tiesa? Taip ir buvo: nagingas, mokėjo daug įvairių darbų, viską padarydavo preciziškai. Tikras vyras. Paskui pasipiršo. Būdama 8-tą mėnesį nėščia tvarkiau JO stalčių pilną kažkokių senų popierių. Radau laišką iš prokuratūros. Ten buvo nuosprendis MANO SUŽADĖTINIUI už tai, kad būdamas girtas trenkė kelissyk plaktuku kažkokiam kitam girtam vyrui per galvą ir kaukolės skeveldros sužalojo smegenų dalį... Man tuo metu pakirto kojas. Sudužo viskas. Ėmė pykinti. Krėtė drebulys. Pažiūrėjusi į savo pūpsantį pilvą pradėjau aimanuodama raudoti.

Supratau, kad turiu pasikalbėti su JUO. Laukiau, kada grįš iš darbo, svarstydama visus galimus pabėgimo variantus. Tuo metu neradau nei vieno. Jaučiausi apgailėtinai vieniša. Grįžo namo JIS. Pagaliau pasikalbėjau, viską dariau atsargiai ir ramiai, nors viduje drebėjau kaip epušės lapas... JO akyse pamačiau baimę. Ne ne, ne kad prarasti MUS, o baimę, kad AŠ VISKĄ ŽINAU. JIS prisiekė man, kad tai JO praeitis ir dabar, radęs savo gyvenimo šviesą (supraskit - mane), pasikeitė. Patikėjau.

Viskas buvo tobula. Pamiršau laišką iš prokuratūros. Tėvas leido mums susitvarkyti vieną kambarėlį tame bute. Tada pamačiau, kad JIS puikiai moka atlikti visus remonto darbus. Įsirengėme kukliai, bet buvo jauku. Po gimdymo praėjus keletui dienų atvažiavo mūsų parsivežti iš ligoninės. Nepamenu, ką "ne taip padariau", kad tas "kažkas" iššaukė JO didelį susierzinimą ir JIS pradėjo ant manęs rėkti. Kūdikis išsigando, verkė... Aš sėdėjau su tuo mažu žmogučiu ant rankų didelėmis iš nuostabos ir išgąsčio akimis... Nesupratau, kas įvyko.

Naktimis nuraminti mažylio, ar pagirdyti, ar valgydinti keldavausi visad aš. Jaučiausi labai pervargusi, išsunkta. JIS miegodavo, nes JAM juk į darbą. O aš nieko neveiksiu namuose - išsimiegosiu. Taip sakydavo JIS. Būdavo, kad naktimis pažadinta sūnaus verkimo atsikeldavau, nuramindavau ir pati apsikabinusį tą mažuliuką, kuris nieko nesupranta, verkdavau tyliai tyliai, kasdama sau į kumštį, kad tik JO neprikelčiau... Vos nenuvažiavo stogas. JAM buvo viskas GALIMA. Dirbo tuo metu žemės ūkio bendrovėje. Kadangi kaip minėjau anksčiau, buvo nagingas, viskas JAM puikiai sekėsi. Darbe pasitaikydavo daug "švenčių": rugiapjūtės pradžia, paskui pabaiga, sezono atidarymas, sezono uždarymas, boso diena ir t.t. Tad dažnai būdavo taip, kad JIS negrįždavo pasibaigus darbui: kepdavo šašlykus su bendradarbiais, gerdavo. Aš, būdama su mažyliu, atlikusi visus dienos darbus (vaiko priežiūra, ėjimas į lauką, maisto ruošimas, kambarių tvarkymas ir t.t.) vakare, kaip ir kiekviena normali moteris, laukdavau po darbo grįžtančio savo vyro. Laukdavau valandą, dvi, keturias, šešias... Žiūrėdavau į sudėtus ir vėstančius ant viryklės skanios sriubos bei antro patiekalo puodus... JIS man niekada nepranešdavo, kad pvz."Mieloji, savaitgalį vyks balius, tad aš grįšiu vėliau.". JIS man ir tą vakarą bebaliavojant neskambindavo. Skambindavau AŠ sukandusi dantis. Tekdavo tai daryti keliolika kartų, kol pakeldavo... Net telefono neturėdavo šalia...Mes JAM nerūpėjom. Galiausiai atsiliepęs išvadindavo įvairiais žodžiais. Ne, tai nebūdavo komplimentai. Verkdavau, staugdavau viduje iš pykčio pabaigusi pokalbį. Jaučiausi vieniša, nors buvome dviese.

Kartais, norėdamas "atsikratyti" nuovargio gerdavo namie. Visada bariuke turėdavome butelį brendžio. Aš alkoholio nevartojau. Jis būdavo perkamas tam, kad būtų kuo pavaišinti netikėtus svečius (nors tokių neturėjome, kaip dabar pagalvoju). Vieną savaitgalio vakarą jis prisikabino dėl kažkokio menkniekio, kad AŠ buvau padariusi KAŽKĄ NE TAIP. Žemino, rekė. Prarado savitvardą. Suėmė mano veidą savo dideliu delnu ir trenkė į spintelės viršų. Sakyčiau - nestipriai. Viskas apgalvota - tam, kad nebūtų ŽYMIŲ. Iškviečiau policiją. Stovėjau visa pažeminta. Viskas slydo iš po kojų. Jis, kad ir būdamas girtas, sugebėjo įtikinti pareigūnus, kad nieko baisaus čia neįvyko ir kad bandysime susitaikyti. Aš bijojau pasakyti žodį.

Atleidau. JO argumentai, kodėl JIS tai padarė, mane įtikino. Suabejojau savimi. Ypač, kai JUO patikėjo pereigūnai, pasijaučiau kalta dar labiau, nei teigė mano vyras. Pripažinau tada sau, kad čia tik MANO kaltė, kad AŠ pasakiau netinkamą žodį ir JĮ, savo nuostabų vyrą, kuris išlaikė mūsų šeimą, siaubingai įžeidžiau. Kokia aš bloga ŽMONA. Kokia aš nevykusi MOTERIS.

Toliau sekė "AUKSINIS LAIKOTARPIS" - nesipykome, pasinėrėme į savo rutiną. Mažylis augo. Mes pykdavomės, visada girdėdavau, kad esu "debikė", "daunė", "nedapista", "žiurkė. Paskui vėl susitaikome. JIS argumentuodavo - mes ŠEIMA, nebūna namų be dūmų. Jei aš norėdavau išeiti kažkur viena, kai JIS nedirbdavo, būdavo NEĮMANOMA. Visur, absoliučiai VISUR eidavom kartu. Galvojau, kad JIS yra labai rūpertingas vyras, JAM tiesiog patinka leisti laiką su ŠEIMA.

Praėjo vieneri santuokos metai. Mums pavogė automobilį. Vyras išėjo parūkyti ir pastebėjo, kad nebėra aikštelėje prie namų mašinos. Grįžo išsigandęs, žiūrėjo tuščiu, nieko nematančiu žvilgsniu. Pasakė man, kas įvyko. Tada JIS pažvelgė į mane, mačiau, kaip keičiasi JO veido mimika: iš pasimetusio veido viskas mainėsi, kito, ir žmogaus veidas transformavosi į monstrą, kurio žvilgnsis sakė "UŽMUŠIU". Staigiai prišoko prie manęs, suėmė skaudžiai už peties, perklupdė prie radijatoriaus, per sukąstus dantis košė žodžius:" Kodėl TU nepatarei automobilio šiąnakt statyti po langais, žiurke(kartais taip darydavom, kai aikštelėje nebūdavo laisvos vietos)?! Čia viskas PER TAVE! Čia TU kalta!". Grūmojo man kumščiu, bet netrenkė. Tiesiog stiptriai stumtelėjo ir aš trenkiau galvą į radijatorių. Įvyko konfliktas, liepiau nešdintis iš mano tėvų namų. Apšaukė mane įvairiais žodžiais. Išėjo. Vakare grįžęs vėl šaukė, kaltino mane. visą naktį gniuždė mane, atakavo žodžiais, daužė pagalve ir liepė keltis bei eiti kalbėtis su juo, "sakalvo smegenis", kad pripažinčiau savo "kaltę". Pripažinau. Galiausiai nurimo.

Atleidau.

Vėl sekė gražus periodas. "Supratau", kad čia AŠ esu kalta: tiesiog nereikia "nervinti" savo vyro ir viskas bus gerai. Vėl prasidėjo iš JO pusės psichologinis smurtas. Skausmo ir pykčio gumulas strigo gerklėje, viskas maišėsi su ašaromis. Neturėjau plano, neturėjau išeities, neturėjau pinigų. Buvau jauna mama, be darbo, be santaupų ( kur jos bus, kai aš būdama pirmakursė studentė pastojau! ), su mažyliu ant rankų. Nebeturėjau kam pasipasakoti. Draugės studijavo. O aš supavau mažylį ant rankų ir buvau priklausoma nuo JO. Taip netekau ir bičiulių, nes staiga iš jaunos merginos, kuri turėtų "lakstyti" po klubus, tapau žmona ir mama. Kam su manim bus įdomu? Juk aš niekur negaliu eitI. Manęs NEIŠLEIDŽIA. Visur PRIVALAU eiti tik su savo vyru, nes MES ŠEIMA. Tuo šventai pradėjau tikėti ir aš.

Bėgo metai, gyvenome taip, kaip anksčiau: kaltinimai, pyktis, psichologinis smurtas, paskui susitaikymas ir "gyveinmas kaip ir priklauso ŠEIMAI". Taip, jis dirbo, stengėsi. Nebuvome alkani. Aš viduje tolau vis labiau nuo jo. Širdy pasidarė tuščia. Išorėje teko apsimesti, kad viskas gerai. PRIVALĖJAU su juo mylėtis. Jei ne - tapdavo piktas, siusdavo tris dienas ir tada man "skalaudavo smegenis". Tad norėdama išvengti "blogos vyro nuotaikos" mylėjausi. Seksas buvo šūdinas. Jaučiausi kaip kekšė, kurią prievartauja, kas tik nori. Vieną naktį besimylėdama pratrūkau ir...apsiverkiau. JIS nesuprato kodėl, pamelavau, kad užgavo... Išsigando ir nebelindo. Aš jaučiausi tokia tuščia, išsiurbta, sukramtyta ir išspjauta...

Susirinkau save iš gabalėlių, giliai įkvėpiau ir judėjau pirmyn. Žinojau, kad ateis ta diena, kai JIS, MĖŠLO KRŪVA, sumokės už kiekvieną mano ašarą, už kiekvieną skaudų žodį, už kiekvieną skausmingą prisilietimą.

Toliau gyvenome kaip "NORMALI ŠEIMA". Paaugo mano mažylis, pradėjau vesti į darželį. Išsilaikiau teises. Išsinuomavau patalpas - tiksliau mažą kambariuką savo meninei veiklai. Vyras nupirko man reikiamą įrangą, kad galėčiau pradėti dirbti tai, ko norėjau, ko siekiau. Mes ir pykomės, ir taikėmės. Bet buvo šiek tiek ramiau. Maniau, kad JIS PASIKEITĖ. Pradėjau dirbti. Pradžioje buvo sunku, vos ant nuomos sugebėdavau surinkti 150 Lt, bet po kelių metų susirinkau savo klientūrą. Pradėjau ieškotis erdvios studijos savo veiklai, nes mažoje nebetilpau. Perėjau į patį miesto centrą. Mylimame darbe aš atsigavau. Pradėjau neblogai uždirbti. Galėjome sau leisti kartais pakeliauti, valgyti kavinėse. Praėjo dar metai, pradėjau uždirbti ŽYMIAI, ŽYMIAI daugiau nei jis. Visas pramogas, išvykas, savaitgalius SPA mokėjau AŠ. Mokėjau ir namų mokesčius, pirkau rūbus, avalynę ( firminių ženklų), maistą... VISKĄ AŠ. Jo alga taupėsi. Mes svajojome apie savo butą. Būdavo konfliktų, bet jie tapo ganėtinai reti. Tuo metu nesupratau kodėl. Dabar žinau. Kvailė.

Vieną rytą pasijaučiau blogai: viduriavau, vėmiau, dinginėjo sąmonė. Tikrai maniau, kad mirsiu. Iš paskutinių jėgų tyliu balsu pakviečiau JĮ, prašiau iškviesti greitają. Atėjo, pravėrė tualeto duris ir tarė:" Tu ką, blet, žiurke, į darbą neisi?!!!!". Tie žodžiai man įsmigo kaip durklas į širdį.

Jei susirgdavo sūnus, JIS niekada neimdavo nedarbingumo, nepaisant to, kad man dirbti labiau apsimokėdavo ( aš daugiau uždirbdavau). JIS nuolat pykdavo ant vaiko ( nes IŠDRĮSO susirgti ) ir ant manęs ( nes aš NEDIRBSIU ir prižiūrėsiu MŪSŲ vaiką). Tai irgi tapo įprasta santuokos dalimi. JO pyktis dėl JAM nepalankių aplinkybių.

Jei kažką JIS taisydavo namuose, visada keikdavosi. Pakeltu tonu man liepdavo padaryti tą ir aną (nesvarbu, kad ir vienas galėdavo viską sutaisyti, kol aš tuo metu gamindavau vakarienę grįžusi po darbo). Sakydavo:"Paduok tą! Nu tu ką, debilė, kad nematai! Gi ten padėta!" ir taip visad panašiai. Jausdavausi nevykėlė.

Niekada pats negamino, net neužsakydavo maisto, jei jis pirmas grįždavo iš darbo, o aš vakarodavau. Jam nelabai rūpėjo, ar aš pavalgiusi, ar aš pavargusi.

JIS tapo laimingas, atrodė, kad net ir dėkingas, kai aš pradėjau daugiau uždirbti. Bet visada susidurdamas su gyvenimiškom smulkiom problemom nesusitvarkydavo su savo nervais, apšaukdavo mane. Bet jau buvau pratusi. Perėjau prie kito periodo, kuris vadinosi "DZIN": visiškai nebeskaudindavo šlykštūs žodžiai, JO pastabos. Man jis pasidarė tiesiog sutuoktinis "ant popieriaus". Bet vis vaidinau, kad "man gera su juo", apsimetinėjau. Fizinis smurtas vykdavo "TIK" du kart per metus. Kadangi užsidirbau, nebebijojau išrėžti daugiau tiesos jam į akis. O JIS aprimo. Pradėjau savimi pasitikėti. Bet tai vyko lėtai, nes pradžioje mūsų gyvenimo tas pasitikėjimas buvo beveik sutryptas iki nulio... Po ilgo taupymo nusipirkome savo namus - butą, kurį mano AUKSARANKIS norėjo įrengti pats. Kaip jau minėjau, JIS MOKĖJO puikiai beveik visus apdailos darbus. Tik tiek. Po daugelio metų supratau, kad JIS yra paviršutiniškas, neįmanoma su JUO pakalbėti kažkokia bendra, gilesne tema, žiūrint filmą JIS nesupranta esmės ( ypač, jei tai gilesnis filmas), JIS neturi gailestingumo. Taigi, įsigijome būstą. Aš toliau dirbau, kad butų pinigų remontui. Mes taip buvome susitarę. Praėjo mėnuo, JIS pervargo, nes VISKĄ DARO VIENAS, JAM SUNKU ( sudėjo tik grindis, suklijavo plyteles vonioj - viskas ). Samdė ir elektriką, ir santechniką iš pinigų, kuriuos "NIEKO NEVEIKDAMA" uždirbau. Nupirkau visus baldus, visą buitinę techniką. Nupirkau viską. JAM teliko tik pakabinti, sudėti į vietas. Bet JIS pavargo. Grįžau tąkart iš darbo vėlai. Radau JĮ sėdintį perkreiptu snukiu prie visko butelio. Nusirengusi striukę prisėdau ir norėjau paklausti, kas nutiko. O nutiko tas, kad JIS VIENAS DIRBDAMAS PA-VAR-GO. Iškoneveikė mane visokiais žodžiais, griebė mano darbo kurpinę, kurioje sudėti mano darbo įrankiai, sviedė, metė, strūmė mane. Apsiverkiau. Išsigandau. TAI KARTOJOSI VĖL. Liepiau jam išeiti ir nusiraminti. Pasipuošė. Pasiėmė pinigų. Išėjo. Bijojau likti namie. Jaučiausi taip, kad JIS grįžęs mane užmuš. Atgimė sena baimė, dingo pasitikėjimas, kurį buvau palengva susigrąžinusi. BIJOJAU. Išvažiavau su sūnum bent trumpam pabūti pas draugę. Maniau, kad grįžusi rasiu jį miegantį. Pusę dviejų nakties išdrįsau peržengti namų slenkstį. JO neradau. Atsigulėm su sūnum miegoti. Pusę šešių ryte iš snūduriavimo ( nemiegojau - snaudžiau, nes nesugebėjau užmigti, baimė buvo visame kūne) pažadino mano automobilio signalizacijos sirena. Atsikėliau. Priėjau prie lango. Atitraukiau užuolaidas. Pro mažą plyšį mačiau, kaip vos pastovinti ant kojų žmogysta raudona striuke spardo mano automobilį. Sugrįžo namo JIS. Mačiau, kad skambina man telefonu - garsas buvo išjungtas, telefonas švietė. Atsiliepiau. Liepė atrakinti duris, nes užmuš mane kažkada, jei to nepadarysiu. Bijodama atrakinau. JIS neįėjo į namus pats, nes buvo per girtas ir nebesugebėjo savo kišenėje rasti namų raktų... Įžengęs "pasisveikino": "žiurke tu blet... valkata" ir taip jo girtas liežuvis kartojo ir kartojo...Stovėjau per du metrus nuo jo. Žiūrėjau, kaip jis nerangiai, svirduliuodamas rengiasi, kaip taško daiktus, kaip pergriūna, keliasi... Šlykštėjausi juo. Sunkiai, bet pavyko JAM pasiekti lovą užkliudžius begales daiktų. Užmigo. Atsiguliau į lovą. Buvau begalo įsitempusi. Galvojau, kad dantys nuo sukandimo stiprumo subyrės. Niekaip neapleido mintis, kad privalau su vaiku bėgti. DABAR.

Geriau pagalvojusi prisiminiau, kad mano bičiulio nuomojamas butas atsilaisvina nuo rytojaus! Paryčiuj pradėjau rašyti, maldavau, kad priimtų mane. Man pavyko. Susirinkau kelis daiktus. Atvažiavo mano draugė, padėjo viską tyliai išsinešti. Ir su sūnum išvykome. JIS pradėjo manęs ieškoti pusę dviejų dienos. Mačiau nuo to laiko begales praleistų skambučių. Nekėliau. Matomai tik tada prabudo.
Gyvenau ramiai su vaiku. Ėjau į darbą. JIS visokiais GRAŽIAIS BŪDAIS mane bandė susigrąžinti. Po dviejų savaičių grįžau. "Laikiau" dar nuomojamą būstą tris mėnesius, kad jei JIS vėl mane skriaus. Deja, JIS buvo TOBULAS. Susitaikėme. Nutraukiau nuomą.

Atleidau.

Už mano pinigus įsirengėme butą. JIS pagaliau tapo tokiu, kokio aš ir norėjau: rūpestingas, mandagus, mielas, dėmesingas, geras. Atrodė, kad negaliu net patikėti, jog tai realybė. Gyvenau svajonių gyvenimą. Įsigijome šunį. Tikrai tobula šeima. Tas "medaus" mėnuo tęsėsi pusę metų. Išėjo JIS iš darbo, pradėjo tvarkyti vaiko neįgalumą ( turi kalbos negalią). Sako:" Tu dirbk, viskas gerai, aš sutvarkysiu visus dokumentus, nuvesiu sūnų pas gydytojus". Pagalvojau: "Koks JIS nuostabus ir rūpestingas. Gerai, kad nepalikau JO...". Deja, pavargo JIS ir čia... Po savaitės pradėjo man priekaištauti, kad nepadedu, kad man NERŪPI sūnus, kad esu BLOGA motina, neinu kartu su JUO pas gydytojus, viską užkroviau JAM ant pečių. JAM viskas atsibodo. Aš esu karalienė. Aš esu tinginė. TIK JIS čia vienas stengiasi. JIS PER GERAS VISIEMS. Visi JAM "lipa ant galvos". Man reikia gydytis - sakė JIS.

Atsinaujino pykčiai. Kasdien JO monolgas tapdavo vis ilgesnis, vis garsiau JIS rėkdavo man į veidą savo tiesą, pabrėždamas, kad mane pasiėmė "nuo gatvės", kad mano šeima - nevykėliai (beje, mano tėvai metė alkoholį ir susitvarkė gyvenimą, o aš jiems atleidau), alkoholikai, kad aš nesugebėsiu likusi viena susirasti normalaus vyro ir t.t. Kasdien jausdavausi vis labiau pavargusi. Kasdien dariausi vis beviltiškesnė. Vieno konflikto metu JIS tėškmė man iš sumuštinių į veidą... Įvarė į kampą, grasino, kad trenks. Kai pravirkau, sakė, kad tokia buvau tvirta boba, o ko dabar žliumbiu. Pradėjau rėkti, galvojau, kad gal kaimynai iškvies policiją. Deja. Niekam aš nerūpėjau. Paskui susitaikėm. Vėl atleidau. Po savaitės - vėl didžiulis ir piktas JO monologas apie tai, kaip aš JAM SUGADINAU gyvenimą, kokia aš paskutinė kalė. Ištaikiusi progą, kai JIS buvo tualete, pabėgau. Planavau pabūti savo studijoje, kol JIS APSIRAMINS. Atvažiavo manęs ieškoti ( žinojo, matyt, jautė, kur esu). Liepė sėsti į automobilį. Paklusau. Gale sėdėjo sūnus. Važiavome, JIS šaukė, įžeidinėjo. Įvažiavus į aikštelė prie namų ir lėtinant automobiliui greitį norėjau išlipti ir kviesti policiją. Nepavyko: pačiupo man už striukės gobtuvo, trenkė per veidą, trenkė per galvą. Užrakino dureles. Sustabdė automobilį. Liepė išlipti ir atrakino dureles. Atidarė. Lipau. Čiupo ranką. Užlaužė ją už nugaros ir stūmė mane į sieną. Žaibiškai sureagavau ir atsitrenkiau delnais. Susilaužiau piršto sąnarį. Suėmė mane už rankos ir nusivedė į namus. Viską matė vaikas. Namie žemino, bet nebemušė. Ryte susitaikėm. Atleidau.

Vėl tylusis ir ramusis periodas. Vėl gyvenome kaip "ŠEIMA". Nuvažiavome pas bičiulę. Žaidėme žaidimą "UNO". Buvo smagu. Draugė pasiųlė man pasilikti. Sūnui ji taip pat labai patinka, tarp jų - stiprus, draugiškas ryšys. Buvo sekmadienis. Rytą pranašavo didelį šaltį, tad sūnaus neplanavau vesti į mokyklą. Nusprendžiau pasilikti. Vyras LIEPĖ man važiuoti namo, nes JAM rytoj į darbą. Aš jaučiau, kad JIS pyksta. Bijojau važiuoti namo... Ech, ta nuojauta... Neva LEIDO pasilikti ( man 33-jų moteriai reikalingas LEIDIMAS). JIS išvažiavo namo. Vaikai užmigo kitame kambaryje. Mes dar moteriškai šnekučiavomės beklodamos sau lovas. Ruošėmės pamažu miegoti. Už valandos grįžta JIS ir šaukia atidaręs duris: "Laikas NAMO!". Atsistojau, nuėjau su JUO pakalbėti. Norėjau pasakyti, kad man viskas gerai, vaikai jau miega, o JAM rytoj į darbą, tegul JIS važiuoja namo. Įsiuto. Čiupo mano ranką ir pro sukąstus dantis košė:" Girdi, tu , kale, važiuojam STAIGIAI NAMOOOO". Išgirdęs, kad ateina manp draugė, paleido mane ir užlipo lapteliais į virtuvę (prieškambarį ir virtuvę skyrė trys lapteliai). Aš užlipau, priėjau prie jo ir išdrįsau pasakyti, kad jei JIS taip su manim žeminančiai elgiasi, tegul atiduoda mano automibilio raktelius, eina namo, o aš grįšiu ryte namo automobiliu ( auto išties mano, pati pirkau, pati registravau, bet šeimoje nėra "mano" - "tavo"). Tada jis pakėlė raudonas iš įsiučio akis, paėmė mane už pečių, trimis žingsniais "įsibėgėjo" suspaudęs mane ir... NUSTŪMĖ, NUMETĖ, NUBLOŠKĖ mane nuo laiptelių... Spėjau sureaguoti truputį, laiku pasisukau, kad išvengčiau savo pakaušio smūgio į plyteles, tad kritau ant kelio ir ant šono... JIS stovėjo ir žiūrėjo į mane, kaip į patį šlykščiausią sutvėrimą Žemėje... Pravirkau. Buvo gėda. Draugė mane kėlė, šaukė ant JO, kad ką JIS DARO?! Draugė liepė kviesti pareigūnus, aš bijojau. Nekviečiau. JIS mane išvadino visokiais bjauriais žodžiais ir išvažiavo.

Rytas. Atsibudau. Supratau, kad PRIVALAU parašyti pareiškimą. Kaltinau, kad vakare neradau drąsos. Buvau šoke. Skendau ašarose ir skausme. Džiaugiuosi, kad sūnus nematė... Bet viduje buvo taip liūdna ir pikta...

Nuvažiavau pažįstamo dėka į policiją. Jis žinojo visą situaciją dėl smurto, nes pats yra pareigūnas. Jis mane skatino išdįsti NEBIJOTI. Jo dėka aš tai padariau. Parašiau pareiškimą. Užfiksuoti du įvykiai: kai susilaužiau pirštą prie namų, ir kai buvau nublokšta nuo laiptų. Nusilupau vestuvinį žiedą. Nekenčiu JO visa širdimi. Prasidėjo karas. JO motina mane iškoliojo, nes IŠVARIAU JOS SŪNŲ iš namų. JO sesuo užpyko, nes AŠ meluoju, net toks elgesys NEBŪDINGAS jos broliui... O aš jaučiuosi LAISVA. Žinau, kad laukia dar ilgas kelias, bet aš jau jame. Pamačiusi, kaip gera kvėpuoti, kaip gera miegoti bet JO. Man niekas nebeknisa proto. Esu rami, esu namuose. Pasikeičiau spynas. Aš JO nebijau. Nebemaitinsiu to demono savo baime. Tegul pasprigsta! Išdrįskite ir JŪS nebijoti.

P.S. Mūsų santuoka truko 12 - ka metų.