 Ištekėjau būdama 19 metų, jau besilaukdama dukters. Kaip dabar suvokiu, tos santuokos išvis neturėjo būti. Tokie tada laikai buvo: prisidirbai – ženykis.
   Mano vyras buvo pirmas seksualinis partneris ir pirmas rimtas draugas. Dėl to jam labai pasisekė, neturėjau su kuo jo palyginti ir nežinojau kaip turi atrodyti normalūs santykiai tarp vyro ir moters.

Tėvai išsiskyrė kai man buvo 6 metukai, tėvo beveik nepažinojau, patėvis buvo geras žmogus, bet bendravom su juo gana šaltai. Nemačiau daug gero ir jų su mama santykiuose. Taigi...
Vyro buvau apgaudinėjama su kitomis moterimis, kaip vėliau sužinojau, nuo pat mūsų pažinties pradžios. Po vedybų tai tesėsi ir jis to net neslėpė. Naudojo psichologinį smurtą. Neištikimybė pati savaime jau yra didelė trauma moteriai, bet buvau žeminama dar ir tarpusavio bendravime. Kelis kartus yra pakėlęs ranką prieš mane. Tik tada to nesureikšminau, galvojau pati kalta, jis buvo išgėręs, t.t. Visko buvo. Tik nebuvo supratimo, kad gali būti ir kitaip.
Aišku kentėjau... Buvau finansiškai priklausoma, po vedybų vyras pradėjo verslą, tad bent jau būtiniausiems poreikiams mums su dukra pinigų negailėdavo. Ir tėtis jis geras. Už tai jį gerbiu iki šiol. O tada... turbūt pinigai buvo viena iš priežasčių, kodėl nedrįsau kažką keisti. Be abejo, dar buvo mano psichologinė būsena, įkalbėtas nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumas ir t.t.
Paaugus dukrai išėjau dirbti, atsiradau kitokioje aplinkoje, išgirdau kitų nuomonių apie save, pamažu ėmiau labiau savimi pasitikėti. Turbūt nevykusi santuoka pastūmėjo mane domėtis psichologija ir žmonių tarpusavio santykiais. Tai buvo mano pomėgis ir vaistai.
Bet labiausiai padėjo žmonės. Kiti žmonės mano gyvenime. Kurie patikėjo manimi. Priėmė ir pamilo tokią, kokia esu. Esu jiems be galo dėkinga už šiandieninę save.
Po skyrybų atradau ir susirinkau save iš naujo, supratau ko noriu gyvenime, dirbu mėgstamą darbą. Ir nors šiuo metu esu vieniša, bet turiu daug draugų, kurie mane gerbia, ir tuo džiaugiuosi.
O buvęs vyras turi milijonus skolų, žlugusį verslą, daug priešų, nevykusią antrąją santuoką ir labai pašlijusią sveikatą. Va taip gyvenimas viską sudėlioja į vietas...
Patarimas kenčiančioms būtų vienas - nekentėkite. Jūsų gyvenimo laiko jums niekas negražins. Kuo daugiau bendraukite ir eikite į žmones. Neužsidarykite tarp keturių sienų su smurtautoju. Ir niekada - NIEKADA - negyvenkite dėl vaikų. Jie viską mato ir jaučia. Kad ir kaip bandytumėte slėpti. Pagailėkite ir jų ir savęs. Tik laimingi tėvai gali išauginti ir išauklėti laimingus vaikus. Neeikvokite savo gyvenimo laiko žmogui, kuriam esate nereikalingos.